Vasario 16-ąją su tėvais buvau Birštone ir kartu su kitais stebėjau, kaip stiebu į padangę kilo švytinti mūsų šalies vėliava. Jai kylant į dangaus žydrynę susirinkusieji, linksmai mosuodami lietuviška atributika, giedojo Tautišką giesmę. Nors buvo žvarbus rytas, tačiau gera žmonių nuotaika, švenčiant Valstybė atkūrimo dieną, įšildė orą Jono Basanavičiaus aikštėje.
Pasibaigus Lietuvos vėliavos pakėlimo ceremonijai, aikštė neištuštėjo, nes smalsuoliai norėjo sužinoti apie „16 Birštono Laisvės žingsnių” ir leidosi į žygį kurorto gatvėmis.
Žygis prasidėjo J. Basanavičiaus aikštėje. Žygeiviai gavo Lietuvos vėliavos spalvų juosteles, kurių vėliau prireikė viename iš „16 Birštono laisvės žingsnių“ žygio objektų.
Prie paminklo J. Basanavičiui buvo padėtos gėlės, nes būtent vasario 16 d. minima jo mirties data.
Bet dar liko dar 15 vietovių, kurios masino nežinomybe. Taigi, susiruošiame būriu keliauti toliau.
Už posūkio mus pasitiko Martynas Mažvydas. Pirmosios lietuviškos knygos autorius mums padovanojo „Katechizmusa prasty žadei, makslas skaityma rašta yr giesmes“ („Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos“).
Trečiasis istorinis stabtelėjimas – Juozo Tumo – Vaižganto monumentas. Išgirdau jo visai modernų eiliavimą – „Birštonuokimės”.
Sakralinis muziejus. Pamačiau senovinės Lietuvos vaizdų parodą, mažiausią pasaulyje Bibliją, komunines, kurios buvo rastos vis kituose amžiuose ir labai daug kitų įdomybių.
Žengdami takeliu nuo Sakralinio muziejaus atėjome į Šv. Antano Paduviečio bažnyčios kiemą. Sužinojau įdomų faktą, jog priešais bažnyčią specialiai buvo pastatyta irklavimo bazė su ryškiai raudonu stogu. Toks architektūrinis sprendimas turėjo aiškų tikslą – apžvelgiant kurortą nuo Vytauto kalno spalvingas irklavimo bazės stogas turėjo nukreipti žmonių žvilgsnius nuo bažnyčios.
Prie sanatorijos „Tulpė” žygeivius pasitiko Birštono simbolis – Banginukas, kuris sau ramiai pliuškenosi šalia gydyklų esančiame upelyje. Nuo senų laikų žmonės čia gydydavosi saulės, vandens ir purvo tynėmis, kurios buvo teikiamos trijuose pastatuose su raudonais kryžiukais.
Takelis nuo gydyklų atvedė prie Balio Sruogos biusto. Sužinojau, kad savo žymųjį kūrinį „Dievų miškas“ rašytojas parašė būtent poilsiaudamas Birštone.
Dar tolėliau paėjėję aplankėme Vytauto Didžiojo paminklą. Manoma, kad Birštonas mažiausiai du kartus buvo tapęs Lietuvos sostine, nes į jį atjojo ir buvo apsistojęs Vytautas Didysis su visa savo svita. Tuomet buvo laikoma, kad valdovui atvykus sostine tapdavo jo apsistojimo vieta.
Tęsdami kelionę trumpam stabtelėjome Kurhauze, kur mus pasitiko inscenizuota birštoniškio gydytojo šeima, kuri perteikė senovinį Kurhauzo gyvenimą.
Turizmo informacijos centre mus pasitiko su šilta Kneipo arbatą ir pramoga – ant veidų piešėmės Lietuvos vėliavėles. Tai buvo puiki atrakcija.
Sanatorijos „Versmė“ biuvetėje ragavau šilto ir šalto mineralinio vandens, sužinojau apie jo naudą sveikatai.
Kitas Laisvės žingsnis – Birštono viešoji biblioteka. Visi gavome skirtukus su Justino Marcinkevičiaus žodžiais. Pabendravome su moterimi, kuri prisidėjo prie periodinio religinės minties žurnalo „Rūpintojėlis“ leidimo.
Birštono muziejuje pasinėrėme į kūrybą – gaminome atvirukus Lietuvai.
Vėliau mūsų laukė muziejaus apžiūra bei kelionė prie knygnešio K. Sviderskio kapo. Ten meldėmės ir kartu su Birštono bočiais traukėme dainas.
Centriniame kurorto parke žygiavome improvizuotomis Nemuno vingių kilpomis: Punios, Siponių, Puzonių, Matiešionių, Birštono viensėdžio, mažąja Prienų – Birštono ir Birštono.
Laisvalaikio terapijos centre pasijutau tikra istorinė kovotoja už laisvę – šaudžiau iš arbaleto.
Kaip ir kiekvienoje kelionėje, būna pradžia ir pabaiga. Paskutine įdomios kelionės po laisve alsuojantį kurortą stotele tapo Birštono savivaldybė, kur buvome sutikti svetingai su garuojančia arbata ir gardumynais.
Iš Lietuvos vėliavos spalvų juostelių sudėliojome žodį Lietuva, pakabinome savo gamintus atvirukus ir vaišindamiesi aptarėme kelionės įspūdžius, kurių buvo daug.
Taip švęsti Valstybės atkūrimo dieną man labai patiko, nes jinai buvo įdomi, naudinga, prasminga ir įsimintina.
Atėnė Goštautaitė
10 m.
Miela ir gerbiama Rūta.nesupainiokim privataus žmogaus nuomonės ir valstybės ar savivaldybės atstovų,kurie neturėtų būti nutolę nuo valstybei svarbios mokslinės tiesos pozicijų, nuomonės.Pastaroji privalo būti argumentuota ir moksliškai pagrįsta,nes valstybė ir savivaldybė ne asmeninis kieno nors dvaras,kur galima tik asmeninėm įžvalgomis vadovautis.Kažkaip iš jau turėto patyrimo ir dabar pastebimo, linkęs matyti,kad būtent tik taip dabartiniame Birštone ir yra.Vadovaujamasi Liudviko XIV-KARALIAUS-SAULĖS tiesa :„Valstybė -tai aš“. Tad ,miela ir gerbiama Rūta,gal gerbkim Lietuvos valstybę, o ne karališką dvarą,Su nuoširdžiausiais linkėjimais artėjančios Kovo 11-osios proga!
Ačiū už nuomonę Vytautai.
Labai smagu, kad gyvename Laisvoje Lietuvoje, kur kiekvienas Lietuvos pilietis gali turėti savo nuomonę.
Mielieji,nenusifantazuokime,neiišsipūskim per daug.Birštonas nė sykio netapo Lietuvos sostine.Medžioklės pilis buvo maža.Lietuvos valdovų rūmuose pažiiūrėkit į pilių žemėlapį,ten ji net nepažymėta..Kai didysis kunigaikštis vykdavo į didelę pilį ,jis ten laikinai perkeldavo ir visą aptarnavimo korpusą dvariškus.Birštono pilis ne Gardino.,net Merkinės,tad fantazija apie Birštoną-LDK sostinę yra tik mitas.Antras mitas,kurį skleidžia mano laikytas profesionaliu TIC,kad Birštone gaudė Europos valdovų medžioklių ragai.Visai nusifantazuojate.Europos valdovų medžioklės niekada čia nevyko.Vyko Lenkijoje ,vokiečių žemėse ir kitur.Pasiskaitykime.LABAI DŽIUGU,KAD BIRŠTONE MĖGSTAMI JURGINAI,TAČIAU TAI,KAD KRAŠTE JUOS 19 A VIDURYJE PASODINO S.MORAVSKIS YRA TIK MITAS,O kaip su tikraisiais 1918 m vasario 16-osios puoselėtojais? Jų niekur nematome,negirdime.Mat nuo senų istorinių laikų čia gyveno ilgai ir laimingai tik socialdemokratai,kurie savanorius į požemį uždarė! Kada visgi jie išsilaisvins….
AI ,KAD ANT JO PALANGĖS pETERBURGE BUVO JURGINO SODINUKAS DAR NIEKO NEPASAKO.Jurginai krate paplito 19 a.pabaigoje,jie buvo atvežti rusų karininkų -dvarų savininkų Tik balandžio 1 d