Tai žodžiai iš 1943 metais žydaitės atliekamos dainos. Šiandien Lietuvos vaikai tik sunkiai įsivaizduoti gali, kas yra getas, koncentracijos stovykla, masinės nekaltųjų žudynės, nes gyvenimas mūsų šalyje žydi. Jau užmiršti praūžusio karo baisumai, jau nebežinome, ką reiškia turėti kaimyną žydą. Prieš šimtmetį tai buvo kasdienybė – žydų sinagogos, krautuvės ir smuklės, nakvynės namai, gamyklos ir fabrikai. Iš to laikmečio mus pasiekia tik vienas kitas priežodis, kurio gyvoji reikšmė liko praeityje. Joje liko ir mūsų tautos kruvina kaltė.
Tvirta tradicija Balbieriškio pagrindinėje mokykloje yra kasmet paminėti Lietuvos žydų genocido dieną. Mokytojas Rimantas Sidaravičius yra sukaupęs didžiulį žinių apie Balbieriškyje gyvenusius žydus lobyną, labai gerai susipažinęs su šios tautos istorija, tragedijomis ir dabartimi. Neseniai jis skaitė pranešimą tarptautinėje konferencijoje Izraelyje, kuris čia dalyvavusių žydų buvo palydėtas ašaromis. Deja, mūsų valstybė, Lietuva, šioje šalyje nėra mylima. R. Sidaravičius į minėjimą rugsėjo 21-ąją susirinkusiems mokiniams atskleidė to priežastis – mūsų žmonės buvo tie, kurie mielai talkino vokiečių armijai naikinti žydus, tą jie darė ir patys, savo pačių malonumui. Tik neįmanoma suprasti to malonumo kankinti buvusius kaimynus, varyti juos į mirtį, daužyti laužtuvais jų kūnus, žiūrėti į siaubą moterų ir vaikų veiduose… Neapykanta žydams, kitokiai, keistai ir svetimai tautai, Lietuvoje suvešėjo dar neprasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Pasak R. Sidaravičiaus, kruvinas susidorojimas „Lietūkio“ garaže įvyko dar nespėjus čia ateiti vokiečių armijos atstovams, kurie ir patys baisėjosi lietuvių žiaurumu. Žinoma, pasaulis netruko sužinoti ir apie fašistų nusikaltimus, bet kruvina kaltės žymė teko ir mūsų tautai, o ją nuplauti nepajėgia nei žydus gelbėjusių žmonių atsiminimai, nei politikų kalbos, nei žudynių vietose pastatyti memorialai.
Balbieriškio vaikai apie čia kažkada gyvenusius 350 žydų žino labai daug. Jie, kaip retai kurios mokyklos mokiniai, apie tragediją patyrusius mūsų bendrapiliečius sužino ne tik iš trumpos vadovėlių medžiagos. Jų miestelyje dar likę nemažai žydų namų, sinagogos pastatas, o mokytojas R. Sidaravičius kaskart pasidalina sukauptomis žiniomis, pakviečia aplankyti memorialus, kartu su vaikais prižiūri žydų kapines. Žymusis parlamentaras Emanuelis Zingeris, kilęs iš Balbieriškio, bei kiti čia atvykstantys užsienio ir Lietuvos žydai, labai vertina mokytojo R. Sidaravičiaus pastangas išsaugoti atminimą apie kadaise gausią šios tautos bendruomenę miestelyje. Tam pasitarnaus, kaip prižadėjo mokyklos direktorius Stasys Valančius, ir mokyklos muziejus, kuriame netrukus atsiras Balbieriškio žydų istorijai skirta ekspozicija.
Kodėl turėtume domėtis Lietuvos žydais, jų kultūra, gyvenimu mūsų šalyje? R. Sidaravičiaus manymu, viskas labai paprasta – todėl, kad gyvename šalia jų palikimo pamatų ir griuvėsių, todėl, kad ši tauta nusipelno mūsų atgailavimo ir dėmesio jų praeičiai.
