Jonas Kavaliauskas
Kovotojų dėl mažesnių kainų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laukia nelabai malonūs siurprizai. Jų noras mažiau arba visai nemokėti už „šiukšles“ sprogs kaip muilo burbulas.
Birželio 28 d. rajono savivaldybės Tarybos posėdyje bus svarstomas klausimas dėl naujos atliekų surinkimo ir tvarkymo nuostatų redakcijos, kurioje siūloma įteisinti dvi apmokėjimo už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą metodikos: pagal „plotą“ ir pagal „konteinerius“. Be jokios abejonės – daugiabučių namų gyventojai ir toliau mokės pagal „ploto“ metodiką, o individualių namų ir įmonių savininkai galės pereiti prie apmokėjimo pagal „konteinerių“ kiekio metodiką. Tiesa, naujodara pareikalaus tarifų padidinimo, bet kovotojams už menamą teisingumą tai nesvarbu – svarbu, kad jie pasiekė pergalę prieš sistemą, o ta pergalė pagrįsta solidarumu.
Studijos „Apmokėjimo už atliekų tvarkymą Prienų rajono savivaldybėje, proporcingumo principų taikymo, numatant atliekų deklaravimo galimybes“ rengėjai perspėjo savivaldybės atsakingus asmenis, jog perėjimas prie „konteinerinės“ metodikos ženkliai padidins šios paslaugos administravimo kaštus, bet, matyt, politinė ramybė prieš rinkimus yra svarbesnė nei gyventojų kišenių tuštinimo padidinimas.
Pateiktas projektas didina tarifus mokėtojams pagal „plotą“ bei įveda „konteinerių“ mokestį, kuris mažiausiam konteineriui sieks nuo 13 Lt už vienkartinį ištuštinimą. Tarifas dar padidės, jei savivaldybė įves minimalų deklaruojamų komunalinių atliekų kiekį. O kad toks sprendimas gali būti priimtas, byloja savivaldybės skolos už komunalinių atliekų tvarkymą. O tiksliau – mūsų visų skolos, nes tai ne tik atliekų surinkėjų, bet ir mūsų pačių gudravimų ir neūkiškumo pasekmė.
Komunalinių atliekų vežėjai tikrai turi prisiimti dalį esamos skolos ant savo sąžinės, nes įtarimai, jog rūšiuojamų ir buitinių atliekų konteinerių turiniai išvežami į atliekų surinkimo centrą vienu automobiliu, iki šiol nepaneigti. O gyventojai prie bendros skolos didėjimo prisideda į buitinių atliekų konteinerius mesdami viską, kas, jų manymu, nereikalinga ūkyje – nuo nupjautos žolės iki statybinių medžiagų bei buitinės technikos. Beje, tokias atliekas jie gali nemokamai pristatyti į atliekų aikšteles arba pasinaudoti elektronikos atliekų surinkėjų paslaugomis.
Gamta yra mūsų bendri namai, todėl privalome jais rūpintis solidariai ir visi kartu, o ne ieškoti lengvatų, savo mokestinę naštą už paslaugą užkraunant kitiems.
Gyvendami bendruomenėje vadovaujamės taisyklėmis, kurias sukuriame patys, siekdami, kad įsigaliotų pusiausvyra tarp norimo ir galimo veiksmo. Bet ar tokios pusiausvyros mes siekiame komunalinių atliekų istorijoje?
.
