„Likimo upė“ – sugrįžimas į kaimą

Vilija Čiapaitė

Paskutinę balandžio savaitę Lietuvoje šurmuliavo Nacionalinė bibliotekų savaitė. Visose bibliotekose vyko renginiai, kuriuose buvo galima artimiau susipažinti su rašytojais, naujausia literatūra, dalyvauti skaitymuose. Taigi pirmąją šių renginių dieną Birštono gyventojai (jų prašymu) buvo pakviesti į susitikimą su Apolinaru Čepuliu, kuris 2003 m. (I dalis) ir 2007 m. (II) išleido knygą „Likimo upė“. Rodos, nemažai laiko praėjo, tačiau dar lig šiolei ši knyga yra skaitomiausiųjų sąraše.

Vėjuotas ir visai nepavasariškas oras pakvietė knygos mylėtojus į jaukius knygų namus. Čia kamerinėje aplinkoje susirinko tie, kuriems buvo malonu susitikti, susipažinti su rašytoju, atsisukusiu į kaimą, į jo negalią, kuri, nors ir praėjus geram laiko tarpsniui, išliko. Ne viskas išliko, bet gamta, kai kurios problemos, įsisenėjusios ne vienoje troboje, verčia atsisukti į jį ir dabar.

Su rašytoju atvykusi redaktorė Bronė Balčienė prisipažino, jog ji pirmoji perskaitė šį nuostabų kūrinį ir pasiryžo, nepaisant įvairių trukdžių, išleisti. Knyga buvo graibstyte išgraibstyta. Ir tai buvo tarsi patvirtinimas, kad ji pataikė į dešimtuką. Žmonės, išsiilgę kaimo vaizdų, gyvenimiškų intrigų, skaitė kūrinį, kažkuo panašų į J. Žemaitės „Marti“.

Apie autorių

Apolinaras Čepulis gimė 1933 metais Kuršėnų valsčiaus Akmenaičių kaime greta gražiausios Žemaitijos upės – Ventos. Čia prabėgo jo vaikystė ir dalis jaunystės, todėl kaimo gyvenimas, jo darbai, rūpesčiai, vargai ir žmonių santykiai jam labai gerai žinomi. Apolinaras mokėsi Kuršėnų vidurinėje mokykloje, kur tuo metu lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė žinomas poetas Stasys Anglickis, sugebėjęs ne tik supažindinti mokinius su Lietuvos ir Vakarų Europos literatūra, bet ir įskiepyti meilę jai. 1952 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą, jį baigęs, 1957 m. pradėjo dirbti Vilniuje gamyklose, vėliau – moksliniuose institutuose. 1967 m. apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją, gavo docento diplomą. 2005 m. už knygą „Likimo upė“ pelnė Juozo Paukštelio premiją.

Apie knygą

Knygoje puikiai aprašytas kaimo gyvenimas, buities epizodai. Rašytojas taikliai vaizduoja sunkų kaimo žmonių gyvenimą. Romane nėra jokių ideologijų, išankstinių nuostatų – autorius nesiekia kritikuoti papročių ar bažnyčios, nerodo gobšių ir negailestingų dvarininkų, nepiešia kaimo išminčių ar šviesuolių, jis brėžia gryną liniją, nepasiduodamas visokių perdėjimų ar pagražinimų pagundai.

Tačiau pagrindinė romano veikėja Viktorija yra, kaip prisipažįsta autorius, jo motina, kuriai jis ir „pastatė“ šį paminklą. Ji tapo beraščio ir tamsaus kaimo auka, kurios nuomonė ir gerumas nebuvo įvertinti. Deja, kaimo žmogus tuomet dėl alinančio darbo, sunkios kovos dėl būvio, amžinų nepriteklių neretai gyvulį vertino labiau nei žmogų, o patys kaimiečiai dažnokai tiesiog sugyvulėdavo. Panašiai, kaip ir J. Žemaitės marti, Viktorija išleidžiama už jai iki tol visai nepažįstamo vyro, ir mažiausiai čia lemia jos pačios balsas. Gal dėl to nerasime romane meilės. Viktorijos vyras Aleksas nesilaiko šventų bažnyčios priesaikų. Jis neištikimas ir nepagarbus savo žmonai, kuri, pastojusi, patiria baisius išgyvenimus – galingas vyro kumštis nutraukia vienintelę giją, kuri turėjo tapti jo palikuoniu…

Pasak autoriaus: „Knyga yra žiauri, tačiau tas, kuris norės rasti šiame tamsiame liūne šviesos spindulėlį, ras“.

O aš manau, kad leidykla tikrai nesuklydo, išleisdama gyveniman šią vertingą knygą. Lietuvių literatūroje ilgai vyravo kaimo tematika, tačiau autentiškų kaimiškųjų kūrinių versmė jau senka, ir gali būti, kad „Likimo upė“ užims joje garbingą vietą. Puiku, kad sulaukėme šios knygos, nes be jos turtingame knygų labirinte būtų likusi neužtaisyta spraga.