Žydai – prarastoji mūsų Prienų krašto dalis

„Mes vaikštome tais pačiais takeliais, keliais, kur vaikščiojo, bėgiojo jie, mes net valgome obuolius nuo jų sodintų obelų. Mes gyvename ant jų žemės, mūsų namai pastatyti ant jų namų pamatų“ (Pakuonio kraštotyrininkai).

Žydų sinagoga

Žydų sinagoga

Žydai Prienų krašte pradėjo kurtis jau XVI a. Amžiams bėgant žydų šeimų skaičius nuolat kito. Rašytiniuose šaltiniuose 1677 metais minima tik viena žydų šeima, gyvenanti Prienų krašte, o po beveik 100 metų 1766 metais rašoma, kad Prienų miestelyje jau gyveno 597 žydų tautybės žmonės. A. Miškinio knygoje „Užnemunės miestai ir miesteliai“ yra išlikęs labai išsamus duomenų aprašymas apie 1782 metų Prienus ir kur juose buvo įsikūrusios žydų šeimos: „Mieste surašyti 143 dūmai (iš jų 85 priklausė žydams), t. y. šiek tiek mažiau, negu 1775 m.
Prie kvadratinės turgaus aikštės buvo 27 žydų dūmai (pirmajame šone 7, antrajame – 6, trečiajame – 8, ketvirtajame – 6 ir sinagogos sklypas), Dvaro gatvėje – 37 dūmai (vienoje pusėje – 22; žydų – 19, krikščionių – 3, kitoje pusėje 15, žydų – 12, krikščionių – 3; 3 iždo namai), Žaliojoje gatvėje – 27 dūmai (vienoje pusėje – 5 žydų, 2 krikščionių, vienuolių kamaldulių dvarelis, kitoje – 6 žydų ir 14 krikščionių), Kauno gatvėje – 16 dūmų (vienoje pusėje – 6 žydų ir 3 krikščionių, kitoje – 6 žydų ir tuščias sklypas), Bažnyčios gatvėje – 2 krikščionių dūmai ir parapinės mokyklos sklypas, Birštono – 3 krikščionių dūmai ir karinės vadovybės sklypas, Balbieriškio – 14 dūmų (vienoje pusėje – 3 žydų ir 2 – krikščionių, kitoje žydo ir 7 krikščionių, 1 žydo dūmas buvo tuščias). <…>“
Iš aprašymo galime spręsti, kad žydai gyveno įvairiose Prienų miestelio gatvėse, šalia lietuvių katalikų šeimų, ir jie nebuvo atsiskyrę į visiškai uždarą bendruomenę.

Alaus bravoro pastatai

Alaus bravoro pastatai

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą žydų Prienų krašte gyveno daugiau nei lietuvių ar kitų tautybių atstovų, tačiau karo metu didžiajai daliai jų teko palikti miestelį ir apylinkes. Po karo 1921 m. Prienuose jau buvo 935 žydai, kurie sudarė apie 29 proc. bendrojo miestelio gyventojų skaičiaus. Didžioji dalis žydų iki Holokausto gyveno dabartinėse Vytauto ir J. Brundzos gatvėse, kurias 1954 metais nuniokojo didžiulis gaisras ir beveik visi žydams priklausę pastatai sudegė.
Besikeičiantis žydų gyventojų skaičius niekada netrukdė jiems integruotis ir būti aktyviais bendruomenės nariais. Nuo to meto, kada įsikūrė pirmieji žydai, iki Pirmojo pasaulinio karo dalis žydų vertėsi gamyba, prekyba bei kartu turėjo pagalbinį ūkį arba nuomojosi žemę iš krikščionių ir tuomet pardavinėdavo žemės ūkio produktus, daugiausiai pieną, jo gaminius. Prienuose buvo tradiciškai nusistovėję trys turgaus dienos savaitėje, o žydai prekeiviai būdavo vieni pagrindinių šių turgų dalyvių.
J. Okso knygoje „Jiezno istorijos bruožai“ pasakojama, kad Jiezne buvusios dvi karčiamos. Vienoje iš jų – dvaro karčiamoje, dar kitaip vadinamoje Austerija, šinkoriumi dirbo žydas
Icikas Leibovičius. Įdomu, kad ši vieta šiandieninėje literatūroje vadinama karčiama, kadangi žydai dažniausiai neatlyginamai dirbdavo tik smuklėse, o smukles tarpusavyje ir vadindavo Austerijomis.

Tada kyla kitas klausimas: kodėl jie dirbo tik smuklėse? Didžiąja dalimi tai buvo susiję su jų tikėjimu: Talmudas žydams draudžia valgydinti, mokyti savo valgių gamybos, duoti savo patiekalų receptus ar kitaip patarnauti gojams (kitatikiams), o smuklės buvusi vieta, kur didžioji dalis lankytojų ateidavo ne pavalgyti ar pernakvoti, o nusigerti. Kadangi pagal Talmudą žydas taip pat padarytų nuodėmę, jei patarnautų kitatikiui, tai žydai smuklėse atsitvėrė nuo lankytojų prekystaliu – baru, už kurio dirba ir šiuolaikiniai barmenai.
Taigi, barai ir yra žydų atradimas. Kita Jiezno karčiama priklausė žydui
Judeliui Volsovičiui, kuris, tikėtina, jau nedirbo ten, o buvo valdytojas. Smuklėse žydai dirbo ir kitame, Prienų rajonui priklausančiame miestelyje, Balbieriškyje. Žinoma, mažam miestely smuklių taip pat nebuvo daug, tačiau likusieji, kaip ir buvo įprasta, vertėsi amatais ir prekyba. Tarpukariu žydai Prienų krašte labai stipriai prisidėjo prie ekonomikos augimo bei dalyvavo ir politinėje veikloje, būdavo renkami į Prienų miesto tarybą. Tai parodo, kad kiti Prienų gyventojai gerbė ir pasitikėjo žydais.

Moderniausias Prienuose Abelzono Tuvėjos malūnas

Moderniausias Prienuose Abelzono Tuvėjos malūnas

Žydai ir jų verslai, skatinę ekonomikos augimą Prienų krašte

Turbūt nesumeluosime teigdami, kad vienas stambiausių ir pelningiausių verslų tarpukariu priklausė B. Šakovui, kuris iš kito žydo L. Goldbergo perpirko tuometinį Alaus bravorą. Goldbergo spirito gamykla buvo įkurta 1873 metais, tačiau veikla gamykloje pradėta vykdyti jau nuo 1868 m. Gamykla 1874 m. pirmą kartą paminėta Marijampolės apskrities viršininko raporte, kuriame teigiama, kad Prienų miestietis L. Goldbergas valdo degtinės gamyklą, įsikūrusią mūriniame pastate, priklausančiame jo tėvui, miestiečiui Jankeliui Goldbergui.
Namas apdraustas 830 rublių suma, o jo rūsyje taip pat vykdoma gamybinė veikla. Pastato draudiminė vertė 150 rublių. Nurodoma produkcija – degtinė, likeris, romas bei metinės gamybos apimtis ir kaina: 300 kibirų likerio po 3 rublius 25 kapeikas ir 240 kibirų degtinės, kurios kibiro kaina taip pat 3 rubliai ir 25 kapeikos. Produkcija būdavo parduodama vietoje urmu miesto parduotuvėse ir smuklėse. XIX a. 8–9 dešimtmečių sandūroje išsiplėtusioje Goldbergo įmonėje pradedamas plėtoti aludarystės verslas.
Nekilnojamojo turto, prekybos įmonių ir pramonės mokesčių surinkimo žiniaraščiai leidžia apytiksliai nustatyti, kaip buvo plėtojama bravoro produkcijos pardavimo infrastruktūra: „1906 m. L. Goldbergo bravoras turėjo alaus parduotuvę Fredoje, kurioje dirbo du tarnautojai, alaus parduotuvę Aleksote, taip pat du tarnautojai, alaus urmo sandėlį Plutiškėse, Prienų mieste veikė bravoro alaus parduotuvė, buvo alaus urmo sandėlis, vietinės gamybos alumi prekiauta ir kitose užeigose.“

Aleksandro Finkelšteino autobusų stotis

Aleksandro Finkelšteino autobusų stotis

Kaip rašoma prieniečio Juozo Šadzevičiaus prisiminimuose, mirus senajam savininkui Goldbergui, jo žmona bravorą pardavė. 1920 metais jį nupirko penki žydai akcininkai. Dviejų iš jų Šadzevičius neprisimena, o kiti trys buvę: Gurvičius, Maslauskis ir Šakovas. Gurvičius dar turėjo Mauručiuose kažkokią įmonėlę, tačiau nutiko nelaimingas atsitikimas ir jis žuvo. Liko du akcininkai, o kadangi Maslauskis nesikišo į administravimo reikalus, viską valdė Benicijonas Šakovas.
Iš tuometinio nupirkto bravoro pastatų buvo katilinė, salyklinė, virimo ir fermentavimo skyriai. Šie pastatai buvę dviejų aukštų ir mūriniai, o visas kitas likęs nekilnojamasis inventorius senas ir nebetinkamas naudoti. Norint toliau plėsti gamybą reikėjo naujų pastatų ir įrangos. Pasiskolinus iš valstybinio banko pinigų pastatomi nauji, mūriniai pastatai šaldytuvui, pilstymo skyrius su naujausia (tuometinių čekoslovakų) pilstymo aparatūra, pagalbiniai mediniai pastatai: arklidės, kalvė ir kt.

1930 metais Žemės ūkio ir pramonės parodoje „Goldberg“ produkcija apdovanojama aukso medaliu. Prieniškiai aludariai veikė ir per Lietuvos diplomatines atstovybes: pradėjus gaminti prestižines alaus rūšis „Pale Ale“ ir „Imperial Extra Porter“ jos siuntomis buvo išsiųstos Lietuvos atstovybėms Vašingtone, Londone, Berlyne, Paryžiuje, Romoje ir Maskvoje. Tokiu būdu siekta su miestelio bravoro produkcija supažindinti diplomatus ir verslininkus, dalyvaujančius priėmimuose. 1932–1933 metų krizė apsunkina reikalus ir bravorui: dauguma žmonių atsisakydavo bokalo alaus, todėl krito gamybos apimtys, smarkiai sumažėjo pardavimai, tačiau Šakovas rado išeitį, kaip išsilaikyti, ir 1936 metais padėtis pagerėjo.

Prienų alaus bravoro darbininkai su B.Šakovu  1934.06.27

Prienų alaus bravoro darbininkai su Benicijonu Šakovu
1934.06.27

Alaus gamyba buvo griežtai kontroliuojama valstybės. Dėl gamybos leidimo ir produkcijos realizacijos kasmet savivaldybės biudžetas būdavo papildomas apie 80 000 litų. Ministerijai buvo sumokama dar 3000 litų už kiekvieną vienkartinį alaus virimo leidimą. Taigi B. Šakovui pavyko išlaikyti bravorą, sudaryti sąlygas dirbti didesniam kiekiui darbininkų, patobulinti įrengimus, susimokėti skolas ir išeiti su savo gaminamu alumi į pasaulio rinką. Bravoras garsino kraštą ir buvo tvirtas ramstis jo ekonominei padėčiai. Deja, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, nacių kariuomenė besitraukdama iš Lietuvos 1944 metais subombarduoja bravorą. Buvusioje bravoro vietoje dabar veikia autobusų stotis ir Prienų rajono policijos komisariatas.

Dar vienas garsus Prienų žydas buvo Aleksandras Finkelšteinas, kuris prisidėjo prie miestelio infrastruktūros gerinimo ir sudarė tiek sau, tiek miesto tarybai naudingą sutartį. Sutartis dėl miestelio autobusų stoties įsteigimo buvo pasirašyta 1931 metų balandžio 16 dieną. Autobusų stoties vieta – tuometinių Nepriklausomybės ir Bažnyčios gatvių kampas. Finkelšteinas penkiems metams atidavė savo kiemą be jokio atlygio, tačiau su sąlyga, kad pasilieka tik sau teisę užsiimti prekyba autobusų stotyje: pasistatyti kioską ir jame prekiauti spauda, tepalais ir, žinoma, benzinu. Dar viena sutartyje numatyta sąlyga, kad visi autobusai galės sustoti ir stovėti tik naujojoje stotyje. Taip miesto taryba sutaupė nemažai pinigų žemės sklypo nuomai, o A. Finkelšteinas galėjo užsiimti prekyba ir užsidirbti pinigų.

Prienų pradžios mokykla Nr.2  1932-33 mokslo metai.

Prienų pradžios mokykla Nr.2 1932-33 mokslo metai.

Vienas seniausių ir vienas moderniausių malūnų Prienuose taip pat priklausė žydams. Malūnas dabartinėje Kranto gatvėje pastatytas dar baudžiavos laikais. XIX a. jį iš dvaro nuomojo Olpa. 1892 m. nupirko Zalmomas, vėliau patikėjęs malūno valdymą savo posūniui S. Bagranskiui. Pirmojo pasaulinio karo metais malūnas sudegė. Bagranskis vienas nepajėgė visko atstatyti, todėl pasiėmė pusininką Maušą Abelsoną ir malūną atstatė 1925 metais. Malūnas kartu veikė kaip ir savotiška tuometinė elektros stotis. Jis buvo pirmasis malūnas, tiekęs elektrą Prienams. Kadangi nebuvo galimybių pagaminti tiek elektros, kad užtektų visam miestui, tai ją turėjo mažesnioji dalis miestiečių, žinoma, kitiems galbūt nebuvo prieinama ir elektros kaina. Yra išlikusi malūno ir elektros stoties sąskaita Prienų „Žiburio“ gimnazijai. Joje nurodoma, kad gimnazija per 1927 metus išnaudojo 385 kW elektros energijos, o vieno kW kaina 1,35 Lt. Taigi, gimnazija už metus turėjo susimokėti 519 litų ir 75 centus – tuomet tai buvusi nemaža suma pinigų.   

S. Bagranskis su M. Abelsonu malūną valdė iki 1940 m. Jį varė Revuonos upelis, kuris buvo užtvenktas. Revuonos upelio krantai miesto teritorijoje buvo sutvirtinti lentomis ir valomi du kartus per metus malūno darbininkų. Įdomu, kad šio malūno kieme, o žiemą – antrajame aukšte vykdavo begarsio kino seansai, o prieniškis Ališauskas grodavo armonika. Pastate po rekonstrukcijos nuo 1984 m. iki 1995 m. veikė viešbutis „Revuona. Tuo tarpu moderniausias mūsų krašto malūnas iš pradžių priklausė žydui Tuvėjai Abelsonui. Šis malūnas iš visų kitų išsiskyrė tuo, kad jo mechanizmą varė ne upelio vandenys, o elektrinis motoras. Nuo 1932 metų malūno savininkais tapo Alter ir Etel Abelsonai.

Be bravoro, autobusų stoties ir malūnų Prienų žydams priklausė nemažai kitų pramonės ir prekybos vietų. Vienas prabangiausių ir didžiausių restoranų Prienuose, kuriame dabar veikia kavinė „Vėlyvė“, (Laisvės a. 6) buvo žydo Chaimo – Ruvino Milšteino. Aliejaus darykla, priklausė Užpicai Šmuilai; trijų odos dirbtuvių savininkai buvo: Tokeris Nozelis, Gendleris Chaimas ir Grosmanas Šmuelsi. Dvi vilnos karšyklos priklausę Levinzonui Mendeliui ir Užpicai Šmuilai; milo vėlykla priklausė Geršteinui Kulfui ir galiausiai dviejų batų dirbtuvių savininkai buvo Ožeris Šepšelevičius ir Leizeris Rudnikas. Taip pat Mačiūnų kaime, Prienų rajone, veikė Ratnerio plytinė, o pats Ratneris gyveno Prienuose, dabartinėje Vytauto gatvėje, šalia jo namo veikė ir žydų bankas. Taigi galima drąsiai teigti, kad tarpukario Prienuose dominavo žydų verslai ir amatai, kurie stipriai pagyvino miestelį ir prisidėjo prie jo klestėjimo.

Žydų maldos namai, švietimo įstaigos, draugijos Prienuose

Prienų medinė sinagoga buvo pastatyta XVIII a., o senasis beit midrašas perstatytas 1903 metais. Be šių dar buvę dveji maldos namai: Goldbergo kloizas ir Abelsono kloizas. Sinagoga kaip maldos namai veikusi nuo 1903 m. iki 1941 m. Nuo 1930 m. rabino pareigas Prienuose ėjo Chaimas Punas, o prieš jį – Barišnikas. Iki šių dienų yra išlikęs sinagogos pastatas, (Vytauto g. 25) tačiau dėl renovacijos darbų pakitusi jo išvaizda, o 1972 m. jame įrengtas daugiabutis namas. Šalia buvusios sinagogos šiais metais atidengtas atminimo ženklas, kuris pagamintas iš lietuviško lauko akmens, jame iškaltas tekstas su ženklo pastatymo metais, taip pat Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo, Geros valios fondo bei Prienų rajono savivaldybės pavadinimai.

Prienuose gyvenę žydai buvo laidojami kapinėse Kauno g. Žydų kapines nuo katalikų kapinių skyrė akmenų mūro tvora. Kapinių kampe buvo mūrinis pastatas, kur vežimu karste atveždavo mirusio žmogaus palaikus, įvyniodavo į drobulę ir laidodavo. Vokiečių okupacijos metais kapinės nebuvo judinamos. 1949 metais, jau prie sovietų valdžios, tvora pradėjo nykti, nes kapinių niekas neprižiūrėjo ir netvarkė, jos apaugo žolėmis. Buvusią akmeninę tvorą pamažu pradėjo griauti vietiniai gyventojai. Žmonės, gavę sklypus netoliese, statėsi namus, o jų pamatams reikėjo statybinės medžiagos. Tam buvo panaudojama išdaryta tvora.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Prienuose buvo įsteigtos trys pradžios mokyklos. Viena iš jų, Prienų pradžios mokykla Nr. 2, buvo žydų. Šios mokyklos pastatas išlikęs iki šių dienų, jį galime pamatyti J. Janonio g. 5. 1920 metais šioje mokykloje buvo įsteigti trys skyriai ir mokėsi apie 130 žydų tautybės mokinių. Nuo 1926 metų žydai taip pat galėjo stoti mokytis ir į F. Martišiaus 1918 m. įsteigtą „Žiburio“ gimnaziją, kurioje nuo 1921 metų jau mokėsi ir liuteronai. 1929 metais buvo statomi nauji žydų mokyklos pastatai. Taip pat veikė chederiai, Talmund Tora, jidiš mokykla biblioteka, kurioje buvo 3500 knygų.

Seniausias Prienuose Bagranskio ir Abelsono mal8nas ir pirmoji elektros stotis

Seniausias Prienuose Bagranskio ir Abelsono mal8nas ir pirmoji elektros stotis

Dar vienas įdomus dalykas apie žydus, kurį taip pat būtų verta prisiminti, kad jie užsiėmė ir labdaringa veikla. 1930 metais buvo įsteigta „Prienų žydų draugija neturtingoms moterims šelpti“. Svarbu paminėti, kad šios draugijos steigėjos buvo moterys žydės: Pešė Rudnikienė, Gitė Milšteinienė, Liza Sluckienė, Chana Levinzonienė, Sonė Kancedikaitė ir Ester Abelsonienė. Steigimo patvirtinimo dokumentą pasirašė tuometinis Prienų burmistras P. Šalčius. Draugijos įstatuose teigiama, kad draugijos nariu gali būti kiekvienas Lietuvos pilietis, neišskiriant lyties, prijaučiantis draugijos tikslams ir turintis ne mažiau 20 metų.
Pabrėžiama, kad draugijos narių esama skirtingų: paprastų, garbės ir palaikančių draugiją. Garbės nariai renkami visuotinio draugijos narių susirinkimo. Palaikančiais nariais buvo laikoma tos įstaigos arba tie nariai, kurie duodavo vienkartines pašalpas, ne mažiau kaip 25 litus. Paprasti draugijos nariai mokėjo ne mažiau kaip 12 litų metams. Organizacijos statistikos žinios nurodo, kokias pajamas 1938 metais turėjo organizacija: nario mokesčių surinkta 600 Lt., pašalpų – 300 Lt., iš viso 900 litų. Toliau nurodoma, kad 1939 metų sausio 1 dieną organizacija turėjo 87 narius ir visos iš jų buvo žydės moterys. Vidaus Reikalų ministerijos nutarimu 1940 metų rugpjūčio 10 dieną draugija uždaroma. Kaip uždarymo priežastis nurodoma, kad esamomis sąlygomis šios organizacijos veikimas yra nebesuderinamas su valstybės saugumo klausimais.

1941 metai tapo lemtingais visos Lietuvos, taip pat ir Prienų krašto žydams. Vokietijos nacių armija okupuoja Lietuvą ir prasideda masinis žydų persekiojimas ir niekinimas, pasibaigęs Holokaustu. 1941 m. rugpjūčio viduryje Prienuose pradedami vykdyti masiniai žydų areštai. Į Prienus taip pat buvo vežami aplinkinių miestelių – Birštono, Jiezno, Stakliškių, Balbieriškio, Veiverių ir kitų vietovių žydai. Rugpjūčio 25 dieną kareivinėse laikyti žydai buvo išvaryti kasti duobių už kareivinių buvusiame pušynėlyje. Buvo iškasti du dideli grioviai. Remiantis Holokausto nusikaltimų Lietuvoje žemėlapiu, 1941 metų rugpjūčio 26 dieną Prienuose buvo sušaudyti 1078 vietos ir apylinkių žydai (paminkliniame akmenyje, esančiame žudynių vietoje, rašoma, kad nužudyta 1100 žydų).

Praėjus 80 metų mes dar neužmiršome šios neatperkamos skriaudos, to skausmo ir neteisybės, kurią patyrė žydų tauta ir kviečiame visus prisiminti bei pagerbti jų atminimą dalyvaujant renginyje –  „Atminties kelias 1941–2021“, skirtame paminėti Holokausto Lietuvoje 80-ąsias metines. Jis Prienuose vyks rugpjūčio 26 d. Pradžia 14. 00 val. Prienų Laisvės aikštėje.

Prienų krašto muziejaus muziejininkė Svaja Vinskaitė

1 Dūmas – viduramžiais ir vėlesniais laikais – valstiečio ūkis, kaip prievolinis vienetas, taip pat valstiečio gyvenamasis namas bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoro, neturėjusio dvaro ir karo prievolę atlikdavusio vien iš savo ūkio, šeimyninis prievolinis vienetas.
2 Beit midrašas – maldos namai, specialiai skirti nuolatinėms Toros studijoms.
3 Kloizas – maža tam tikrų amatininkų sinagoga.
4 Chederis – religinė žydų berniukų pradžios mokykla.
5 Talmund Tora – daugiatomis judaizmo religinių raštų rinkinys.

Taip pat skaitykite

1 komentaras

  1. Jolita

    iš nuotraukos suprantu, kad tai moderniausią Prienuose Abelzono Tuvėjos malūną prieš porą metų nugriovė ir dabar jo vietoje Siaurojoje gatvėje plikas žole apaugęs sklypas? Na, bent paskaityti apie prarastą paveldą galima, ačiū straipsnio autorei.