Vilija Čiapaitė
Šeštadienio rytą netoli Prienlaukio ežero įsikūrusioje sodyboje – šurmulys. Čia žirgininkai susirinko su savo ristūnais pakeliauti po Prienų kraštą. Šių žygių istorija, prasidėjusi prieš 15 metų Kazlų Rūdoje, tęsiama iki šiol. Pasak vieno iš žirgininkų, keliaujama daug, tad aplankyta ne tik Lietuva, bet ir Latvija, Lenkija.
Šį kartą nutarta pasižvalgyti po Išlaužą, Plutiškes, Dambravą.
Prieš žygį
Šmirinėdama tarp karietų ir žirgų, pastebėjau super karietą – pagamintą iš senutėlaičio automobilio. Patogumas tas, kad atidarai dureles ir atsisėdi atvirame automobilyje. Tik tai jis varomas vienos arklio jėgos! Šį raudonos spalvos „jaguarą“ traukęs žirgas papuoštas raudonais apsauginiais bintais bei ausinukais. Kai kam kils klausimas, kam tie ausinukai, tad sužinojau, kad arkliui į ausis lendančios musės trukdo ramiai žingsniuoti, o kad būtų saugiau važnyčiotojui ar jojikui, uždedamos arkliui ausinės.
Prieš žygį, žirgai buvo sočiai pašerti ir pagirdyti. Kiekvienas šeimininkas patikrino kanopas, pasagų tvirtumą, o žirgininkai iššukavo iki blizgesio. Viena žirgo šeimininkė, šukuodama gražuolę kumelę Sutką, pasakė, jog ji yra buvusi Lietuvos čempionė. Ji ir dabar gerai žinoma Raseinių krašte. Pasak gražuolės šeimininkės, nors jai jau 14 metų ir jos angliškas karštakraujiškumas pablėsęs, ji dar turi šarmo.
Pasak jo, net Žuvinto draustinyje kartu šventė Užgavėnes. Ir kur bekeliavo, visur juos sutikdavo žmonės su pagarba ir visuomet bendraudavo.
Tarp gražuolių ristūnų buvo ir žemaitukas, keliavęs 2000 km iki Juodosios jūros. Tas žygis buvo skirtas Žalgirio mūšio 600 metinėms paminėti. Žemaituko Aiseto šeimininkas džiaugėsi, jog jis pirmasis kelionės pabaigoje priėjo paskanauti jūros vandens. Juk žemaitukai yra ypač svarbi Lietuvai žirgų rūšis – mūsų istorija, praeitis ir garbė!
Kitas gi pasakojo, jog pakinktus žirgams siuvęs Burčikas jau senelių namuose. Rodydamas pakinktus džiaugėsi, jog jie tvirtai pasiūti ir laikys dar ne vienerius metus. Taip bebendraujant mano pašnekovas nuklydo į prisiminimus apie senelį Vincą Petrašką, kuris savo karietaite vežiojo Balbieriškio kleboną Rudaitį (vardo taip ir neprisiminė). Pasak jo, kai klebono klausdavo, kodėl pasirinko būtent Petrašką, šis atsakydavo, kad jo puikūs žirgai. Tuo pašnekovas labai didžiavosi, nes anuomet vežioti kleboną buvo didelė garbė.
Dar viena istorija, privertusi susimąstyti… Pašnekovas pasakojo, jog vienas senolis per šventes prie apynasrio ir botagėlio pririšdavęs tris kutelius geltonos, žalios ir raudonos spalvos. Buvo 1976 metai. Prie važnyčiotojo priėjęs kažkoks jaunas ponaitis paklausęs, kas čia, gavo naivaus kaimo žmogelio naivų atsakymą… šviesoforas… Juokėmės iki ašarų iš šio pasakojimo. Jau tada paprastas kaimo žmogelis, tačiau gerbė Lietuvos trispalvės atributiką ir savotiškai mokėjo apginti paprastu, ir, rodos, naiviu atsakymu. Ir šį kartą žirgai buvo papuošti trispalviais kuteliais ir tai buvo tarsi tyli pagarba tiems, kurie saugojo Nepriklausomos Lietuvos atributiką.
Oi daug dar buvo kalbų apie žirgus, kurie su šeimininkais keliauja po Lietuvą. Pasak pašnekovų, tai pomėgis, apipintas istorijomis, pokalbiais ir šalies pažinimu.
Pagaliau žirgai paruošti kelionei (tik nesakyk „arkliai“, nes užsitrauksi nemalonę!), kai kuriems uždėti ausinukai, kojos sutvirtintos bintais ar odiniais diržais, jojikai patikrinę balnus, drąsiai sėdo ant savo numylėtinių nugarų. Keliaujantys karietaitėmis sulaipino keleivius. Ir patraukė Išlaužo link. Atsisveikindami mojavome vieni kitiems, sakydami – iki susitikimo!
Žmonės, mylintys gyvūnus, myli ir žmones
Keliaudama namo mąsčiau, jog tokie žmonės niekada nenuskriaus nei šuniuko, nei katytės, o tuo labiau žirgo. Vienas žmogus yra pasakęs, jog geras žirgo šeimininkas niekada nenueis valgyti, kol nepašertas ir nepagirdytas jo augintinis. Tad šventai tikiu, jog šie žmonės lygiai taip pat elgiasi, nes, akivaizdu, žirgai myli savo šeimininkus ir jaučia gerus žmones. Ir tenorėčiau pasakyti, jog tik mylintys gyvūnus myli ir žmones.
