• Print  BANERIS kvitrinai 468x120 naujesnis

    LLS-Jakineviciene Palionis_480x120_ok

„Žinių – kaip pašte“

IMGP8305Šis posakis dar visai neseniai buvo gyvas Medžionių krašte. Tas „neseniai“ ne itin tikslus. Buvo toks metas, kai visos žinios žmones pasiekdavo tik per paštą, mat net ir radijo aparatus mažai kas turėjo, ką kalbėti apie telefonus… Apie tokius laikus savo gimtinėje prisimena ilgametė pašto darbuotoja, dabar pensininkė, Genė Raižytė, savo darbinę karjerą pradėjusi, kaip pati juokauja, lopšyje.

Jos tėvas Vincas Raižys nuo 1945 m. dirbo vadovu Medžionių pašto skyriuje, kuris buvo įkurtas jo paties namuose.

Pašto pradžia – amžių glūdumose

„Lietuvos pašto“ internetinėje svetainėje rašoma, jog lietuviškojo pašto pradžia laikoma 1562 m. liepos 11 d., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas pavedė Kristupui Taksiui organizuoti reguliarų pašto vežimo maršrutą Vilnius-Krokuva-Viena-Venecija. O nepriklausomoje Lietuvoje pašto „gimimo“ diena yra 1918 m. lapkričio 16 d., kai Lietuvos vyriausybė paskyrė pirmąjį Pašto valdybos direktorių, o juo tapo inžinierius Benediktas Tomaševičius. O Pasaulinė pašto diena minima spalio 9-ąją, kai 1874 m. buvo įkurta Pasaulinė pašto sąjunga (PPS). Tačiau tai – tik oficialios datos. Juk ir iki XVI amžiaus žmonės kažkokiu būdu vieni su kitais palaikė ryšius: siųsdami laiškus per pasiuntinius, pašto balandžiais, dar anksčiau – patikėdami savo raštus keliaujantiems pirkliams, pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms. O ar nebuvo pašto užuomazgų tais tamsiais ikiistoriniais laikais, kai medžiotojai ar rinkėjai vieni kitiems palikdavo ženklus akmenyse, medžiuose, tošyse?

Pašto skyrius veikė ir Medžionyse

Kad ir kokiose amžių gilumose ieškotume pašto atsiradimo, viena aišku – ši veikla yra ypatingai svarbi žmonėms, norintiems susisiekti su draugais ar giminaičiais, pranešti linksmų naujienų ar liūdnų žinių, draugauti, pasiųsti į tolybes ne tik laišką, bet ir siuntinį. Todėl visiškai suprantama, kad ši ryšių sritis buvo ir liko valstybinės svarbos reikalu. Nesvarbu, kas vyksta šalyje – taika ar karas, riaušės ar ramus sambūvis – paštas turi veikti. Todėl Antrojo pasaulinio karo audrai nudundėjus į vakarus, Lietuvoje vėl ėmusi šeimininkauti Rusija taip pat susirūpino atstatyti nutrūkusias ryšio sistemas, atkurti pašto organizaciją. 1945 metų vasario 2 dieną Stakliškių pašto skyrius buvo atidarytas ir Medžionių kaime, kurio punktui priklausė labai daug aplinkinių kaimų, net ir dabartiniame Kaišiadorių rajone, iki kurio ribos čia – ranka pasiekti.

Pašto viršininkas – vietinis šviesuolis

Kodėl paštui vadovauti buvo paskirtas V. Raižys (1908-1989)? Manau, kad jis garsėjo ne tik aukštesniu išsilavinimu, negu jo kaimynai, bet ir ypatingu darbštumu, atidumu smulkmenoms, skrupulingumu, pareigingumu. Jo duktė Genė dar ir dabar yra išsaugojusi tėvo surinktus dokumentus – į vieną aplanką tvarkingai susegtos sąskaitos, žemės planai, pranešimai iš teismų, čekiai iš bankų, jo rašyti prašymai ir atsakymai į juos iš įvairių „smetoninės“ Lietuvos valdžios įstaigų. Tarp šių raštų aptikome ir dar įrodymų, kodėl būtent V. Raižiui buvo patikėta pašto tarnyba Medžionyse. Tai 1938 m. spalio 31 d. jo rašytas prašymas Stakliškių pašto viršininkui, kuriuo jis prašo paramos agentūros įkūrimui savo kaime. Čia pat ir teigiamas atsakymas, kur pranešama, kad pašto skyriaus įkūrimui skiriama 50 litų. Be to, aplanke išsaugotas ir dar vienas dokumentas – 1944 metais sudarytas „Ūkininko patarėjo“ prenumeratorių sąrašas, kur pats pirmasis – V. Raižys. Rašto pabaigoje – Medžionių pašto viršininko parašas. Ar juo buvo V. Raižys – nežinia, bet galima spėti, jog šias pareigas jis ėjo ir karo metais.

Pareigingas darbuotojas

V. Raižio duktė nežinojo, kuo užsiėmė tėvas tarpukario Lietuvoje, be to, labai gali būti, kad ir jis pats nenorėjo to pasakoti. Valstybinis darbas ikitarybinėje Lietuvoje pokario metais galėjo virsti „siuntimu į Sibirą“. Tačiau kad ir kaip buvo pavojinga, vis dėlto V. Raižys išsaugojo buvusio Medžionių pašto iškabą su Vyties ženklu, gudriai paslėpęs ją tarp tarybinio laikraščio puslapių su Stalino nuotrauka. Išsaugojo jis slaptavietėje krosnyje ir kunigaikštienės Birutės atvaizdus, nors ir už tai galėjo smarkiai nukentėti. Kaip prisimena G. Raižytė, tėvas buvo tas tylusis patriotas, mylėjęs Tėvynę, skaudžiai kentėjęs dėl okupacijos, kartais tyliai paniūniuodavęs „…vardan tos, Lietuvos…“. Ėmęsis dirbti Medžionių pašte, V. Raižys savo pareigas atliko tik pagirtinai, stengėsi padaryti visus jam priskiriamus darbus, todėl ne kartą buvo skatintas, o 35 metų darbo jubiliejaus proga apdovanotas ne tik pagyrimo raštu, bet ir laikrodžiu. Jo nuotrauka dažnai puikavosi Garbės lentoje Prienų pašte.

Svarbi ir reikalinga įstaiga

Paštas Medžionyse pokariu buvo vienintelė susisiekimo su pasauliu priemonė čia gyvenantiems žmonėms. G. Raižytė prisimena, jog apie 10 metų jos tėvas buvo vienintelis darbuotojas skyriuje, laiškininkai pradėjo dirbti gerokai vėliau. Kadangi vienas žmogus jokiu būdu negalėjo išnešioti po tokią didelę teritoriją laikraščių ir laiškų, žmonės patys ateidavo į Medžionis pasiimti ką užsisakę ar gavę. Ypač svarbi ši įstaiga tapo tuo metu, kai prasidėjo trėmimai. Iš Rusijos gilumos tremtiniai rašydavo laiškus giminėms Lietuvoje, o šie – atsakymus, siųsdavo siuntinius. Beje, adresai buvo rašomi rusų kalba, tad V. Raižiui teko išmokti ir rašyti, ir skaityti šia kalba, nes ir įvairūs žiniaraščiai atkeliaudavo į paštą taip pat rusiški. Daugeliui žmonių jis padėdavo užrašyti ant vokų adresus, nes tokių raštingų, kaip V. Raižys, aplinkui nebuvo. Todėl po Stalino mirties sugrįžę reabilituotieji padėkodavo paštininkui už jo pagalbą.

„Ant raudono kilimo“

G. Raižytė prisimena, kad laikraščių žmonės užsisakydavo daug, nes, kaip minėta, radijo aparatų neturėjo, o sužinoti, kas vyksta, norėjo. Buvo ir tokių „politikantų“, anot jos, kurie „Tiesą perskaitydavo nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Žinoma, kaip ir visur tarybiniais laikais, taip ir pašte, taip pat buvo planai, kiek turi būti užsakyta spaudos leidinių. Kartą V. Raižys neatsargiai pajuokavo, jog jau užrašė „šimtą leninukų“. Šis nepagarbus posakis jam galėjo kainuoti ne tik tarnybą, bet ir daugiau. Laimei, pasak G. Raižytės, jos tėvas gerai sutiko su Stakliškių pašto viršininku ir su tuometinio Jiezno rajono partkomo vadu, tad buvo tik išbartas ir prigrasintas galvoti, ką kalbąs. „Geri žmonės“ tais laikais nepatingėdavo paskųsti kokį nors neatsargų valdininką. Todėl, nors jis ir nepriklausė partijai, dar kartą teko V. Raižiui aiškintis ir dėl to, kad kartu su šeima nuvyko į garsaus Užuguosčio parapijos klebono Jono Sadūno laidotuves.

Kasdienybė

Pašto skyriuje Medžionyse taip pat buvo ir telefono komutatorius, tad viršininkui tekdavo dar ir skambinančiuosius sujunginėti. Pradėjus dirbti laiškininkams, V. Raižiui reikėjo jiems suskirstyti užsakytus laikraščius. G. Raižytė pasakoja, jog nemokantiems skaityti laiškininkams jis laikraščius paruošdavo ypatingu būdu – kiekvieno prenumeratoriaus užsakytame leidinyje kaip nors skirtingai užlenkdavo lapų kampus. Gerai, jei laiškininkas pagal tą sudarytą eilę viską išnešiodavo į namus, o jei kas pasimaišydavo pakeliui – jau ir bėda. Tiesa, spaudą daugiausiai ir nešdavo į namus, nes pašto dėžučių nebuvo, todėl laiškininkas privalėjo pas kiekvieną užeiti. Tik vėliau buvo įsigudrinta laikraščius užkišti už durų rankenų.

Tarnyboje iki garbingo amžiaus

Po kelerių pašto veiklos Medžionyse metų įstaigai buvo pastatytas naujas namas. Pašto viršininku ir toliau dirbo V. Raižys. Jo duktė Genė prisimena, jog įprastomis dienomis tėvas į darbą eidavo apsirengęs tvarkingai, bet paprastai, tačiau švenčių progomis jau užsivilkdavo kostiumą. V. Raižio vardu sveikinimai tomis dienomis ateidavo net iš Maskvoje buvusių laikraščių „Izvestija“ ir „Pravda“ redakcijų. Tikriausiai, taip pat būdavo pagerbiami ir kiti paštų viršininkai, vis dėlto, toks dėmesys žmonėms būtų labai puikus ir šiais laikais. Medžionių skyriuje V. Raižys dirbo ilgai, bet jau būdamas garbingo amžiaus, kai paštą 1982 metais kraustė į Pieštuvėnus, tarnybos atsisakė.

„Pašto Genė“

Tėvo pėdomis garbingai pasekė ir jo dukra Genė. Nuo mažumės padėdavusi pašte, baigusi 7 klases Alšininkų mokykloje, gavo pasiūlymą dirbti laiškininke. Nuo 1961-ųjų iki 1997 metų ji taip ir dirbo pašto skyriuje Medžionyse, vėliau – Pieštuvėnuose. Baigusi vakarinę vidurinę mokyklą bei kursus Vilniuje, ji tapo ir skyriaus viršininke. Kaip ir tėvas, pasižymėjo pareigingumu, kruopštumu, atidumu žmonėms ir savo darbui. O jos atmintis – tarsi gilus šulinys. Net ir dabar ji gali išvardinti, kiek kainavo vokai tėvo darbo pradžios metais, kokiais rusiškais adresais keliaudavo laiškai, moka sulankstyti kareivišką laiškelį. Netgi rusišką eilėraštį iš antros klasės knygelės dar ir dabar laisvai išpyškina, gerai atsimena ir eiles iš lietuviškų knygelių. Genutės atmintyje telpa prisiminimai apie tėvą ar savo pačios darbą, praeities įvykiai gimtinėje, žmonių vardai ir pavardės. O savo namuose ji saugo didžiulį lobį – ne tik tėvo surinktus dokumentus iš tarpukario Lietuvos laikų, bet ir giminaičių pasus, kurių vienas – vokiškas (kaizerinis?). O kur dar nuotraukos, knygos, senovinės maldaknygės, šventųjų paveikslėliai… Sunku išvardinti dar ir dėl to, jog dabar Genutė ėmė viską po truputėlį rinkti į vieną vietą, kad vėliau šį turtą padovanotų kokiam nors muziejui. Nuotraukų iš šio lobyno portalo kvitrina.com galerijose skaitytojai galės pamatyti vėliau, kai daug kas, ką atras ši be galo įdomi moteris, bus nufotografuota.

Pasakoti apie save ir savo darbą pašte G. Raižytė nenori. Būta visko, ir gero, ir blogo, ir to, ko nesinori prisiminti ir pasakoti. Bet ją pažinojusieji ir dabar pažįstantys žmonės tikrai galėtų pavydėti žvitrumo, iškalbumo, apsiskaitymo ir darbštumo. Tarsi bitė ji zuja po namus, po savo ūkelį, suspėja prižiūrėti sergančią seserį, pabendrauti su kaimynais. Domisi Genutė spauda, pasaulio įvykiais, tik žurnalistais labai nepasitiki, mat šie, anot jos, linkę iš degtuko vežimą priskaldyti. Todėl ir pasakojimas šiame straipsnyje yra daugiausiai apie jos tėvą, kaimo šviesuolį, kuris savo gyvenimu ir darbu daro garbę savo kraštui ir paštininko profesijai.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti