Pačiame vidurvasario įkarštyje, liepos 15 d., aktorius Andrius Bialobžeskis padovanojo birštoniečiams ir kurorto svečiams poezijos vakarą, skirtą dviejų širdies poetų – „žemininkų“ – Vytauto Mačernio ir Henriko Nagio kūrybai. Muzikavo kompozitorius, trimitininkas Linas Rupšlaukis. Vakarą organizavo Birštono viešoji biblioteka ir kultūros centras, rėmė Lietuvos kultūros taryba.
Programa buvo nepavydėtinai profesionali. Žinojome, kad aktorius yra puikus skaitovas, bet šiame vakare atsiskleidė ir kaip režisierius, poezijos žinovas, ne tik išjaučiantis ir ištransliuojantis slapčiausias poetines gaidas, bet ir besidomintis kritine literatūra, analizuojantis kūrėjų laiškus, jų gyvenimą. Aktorius prisipažino, kad jam svarbios trys kryptys, į kurias skirstomi Vytauto Mačernio laiškai: kūrėjo vieta pasaulyje, komplikuoti santykiai su mylimąja, sudėtingi su motina ir namiškiais. Aktorius išskyrė ir Vytauto Mačernio poezijos neišsemiamumą ne tik poezijos gilumu, bet ir tuo, kad nepaisant, jog jo jau seniai nebėra, iki šių dienų vis dar atsiranda naujų, nepublikuotų jo eilėraščių. Štai, pasidžiaugė aktorius, dar gruodį gavo žinią iš Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto apie naujai rastus. Henriko Nagio kūryboje pasikartoja kūrėjo tema ir pats skambėjimas jų abiejų yra labai panašus.
Tikriausiai neatsitiktinai skaitymai prasidėjo V. Mačernio „Vizijomis“. Būtent jos įžanga papuolusi į „Ateities“ žurnalą šalia Henriko Nagio eilėraščio „Vakaras“, paskatino pastarąjį užmegzti draugystę su iki tol negirdėtu, bet, atrodė, giminingos sielos poetu. Kad Henrikas Nagys nesuklydo – įsitikinome vakaro metu. Sruvo ir aidėjo vienas per kitą dviejų poetų eilėraščiai, laiškų nuotrupos lyg būtų vieno debesies lašai siųsti į žemę tapti gurkšniu, kuris ją gelbsti nuo sausros.
