Žeme mes vaikštome kasdien, o skrydžio laimę pajuntame taip retai

IMGP3747

Vilija Čiapaitė

Rugsėjis skaičiuoja paskutines dienas. Sekmadienio rytas gaivus ir nenuspėjamas, kaip ir visa gamta. Visai netikėtai skambutis iš Pociūnų, kur įsikūręs Kauno parašiutininkų klubas. Pranešama, jog šiandien galėsiu šokti su parašiutu. Kaip sakoma, nespėjau net susivokti, kas ir kaip, o aš jau Pociūnuose.

Prisipažinsiu, kai Lietuvos parodų ir kongresų centre vykusioje LITEXPO Tarptautinės turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje ADVENTUR gimtadienio išvakarėse laimėjau patį geriausią prizą – šuolį parašiutu, labai nudžiugau, bet vasaros kaitra, darbai ir primiršimas svajonę buvo nustūmę rudeniui. Ir štai aš – jau ant vieno laiptelio svajonės išsipildymo link…

IMGP3436

Pasiruošimas ir antras laiptelis svajonės link

Užpildžiusi anketą buvau priskirta instruktoriui parašiutininkui Daumantui. Nusivedęs į kambariuką parinko kombinezoną, kepurę, akinius, pirštines. Diržai, kuriais būsiu prisegta prie jo, čia pat buvo prisegti ir patikrinti. Instruktažas. Labiausiai patiko „banano“ poza, kuri turinti daug reikšmės ore šokant ir iššokus iš lėktuvo. Įdėmiai klausausi, pasitikrinu, ar teisingai supratau, ir išgirstu, jog skrydis po 15 min. Vis dar nežinios klausimai kirba galvoje, tačiau jaunas ir patikimas instruktorius mane drąsina. Aš nebijau, man tik smalsu! Juk pirmasis šuolis buvo net prieš 44 metus desantiniu parašiutu, aš tik norėjau sau priminti tai, kas jau primiršta, o čia viskas visiškai nauja…

Paskutinės minutės prieš šuolį. Ant stulpų plevėsuoja Lietuvos ir Latvijos vėliavos. Vadinasi, parašiutais šoks ir latviai. Pagaliau netoliese stovintis lėktuvas L-410 pajuda pakilimo tako link, o mes einame prie jo. Paskutiniai pamojavimai ir su gera nuotaika įsirangau lėktuvan. Tarsi mostelėjus burtų lazdele lėktuvas pajuda. Sėdžiu išsišiepus ir pro iliuminatorių stebiu tolstančią žemę. Po kojomis – ant delno sutalpinamas Birštonas, it storas siūlas Nemuno vingis, kilpos, tarsi storai suadyti suarti laukai… Viskas tik mažėja ir štai, mes perskrodžiam tirštą debesies maršką. Instruktorius padeda užsidėti šalmą, akinius, o aš maunuosi pirštines. Kabinoje užsidega lemputės. Šoksime!

G0017560

Kai po kojomis tik dangus

Vienas po kito poromis, o kas po vieną, bendrakeleiviai šoka per atvirą liuką. Mes paskutiniai. Čiuožiu ir kažkaip stringa tas užpakalis. Paskutinis pamojavimas į kamerą lėktuve. Ant slenksčio „bananas“ (išsilenkiu), lengvas instruktoriaus stumtelėjimas ir – mes besvorėje erdvėje. Lėktuvas nuskrenda.

Išskleidžiu rankas ir skrendu. Noriu šaukti, bet šaltis sukausto dantis, juk minus aštuoni, bet nerealu! Sklandau kaip paukštis, tik virš savęs jaučiu Daumantą ir tai man dar smagiau. Kaip mano piešinyje sklandantys du gandrai, kur vienas savo kūnu dengia kitą. Ši nereali akimirka mane tarsi pakelia keliais balais aukščiau. Laisvės pojūtis, štai, kas nuostabiausia! 45 sekundės to svaigaus jausmo baigėsi. Trūkteli išsiskleisdamas parašiutas. Rankos įsikerta į diržus ir tada rėkiu, kad tai turi išbandyti visi, kas gali nugalėti savo baimes, nuogąstavimus. Dainuoju, o man pritaria instruktorius.

Į debesis sklendžia kiti parašiutininkai, dingstantys baltame patale. Leidžiamės ir mes. Nejučiomis įsmunkame į tirštą baltumą. Pradedu dainuoti „Reikėjo berniukams padangių žydrų…“, su manimi traukia ir instruktorius Daumantas. Tik po kojomis debesis išretėja ir matau žemę. Kokia ji nuostabi! Sakau, jog dėl tokio vaizdo verta šokti su parašiutu.

Aerodrome matau jau nusileidusius parašiutininkus, o mes artėjame link tikslo – ŽEMĖS. Lengvas nutūpimas. O aš vis dar gyvenu akimirka ore. Prie manęs prieina besišypsantis Kęstutis Milišauskas, įduoda pažymėjimą, kad esu padariusi šuolį, o aš apimta ekstazės jam ir porinu: „Ar galima už tą pačią kainą pakartot?“. Kęstutis tik garsiai nusijuokia. Jam dar reikia apeiti daugiau pirmakarčių. Atsistoju ir jaučiu, kad nuo laimingos šypsenos vis dar skauda veidus, negaliu rimtai jaustis. Palaima!

G0027619

Mintims ir reginiu sutvirtintas vanagėlio skrydis

Pasirodo, mano dangaus kolega Daumantas Kruglevičius jau seniai pamilo erdvių platybes. Jo virš dviejų tūkstančių šuolių bagažas ir patirtis dar labiau sustiprino pagarbą jam. Pasirodo, jo tėtis Rymantas Kruglevičius taip pat yra dangaus žydrynių mylėtojas. Taigi, Daumantas – tėvo svajonių tęsėjas! O dar sužinojau, jog jis mūsų kraštietis, iš Kuprių kaimo. Čia man buvo dar maloniau.

IMGP3633

Namo važiavau ir džiūgavau. Mūsų automobilį palydėjo ant eglės viršūnės tupintis vanagėlis. Staiga jis pakilo ir jo skrydis, išskleisti sparnai man priminė, jog aš tai pajutau. Laisvę, malonumą ir akimirkos tobulumą dangaus platybėse, kur turėjau pasikliauti žmogumi, mane vedusiu žemės link.

IMGP3790

Ir kažkur radau tokį paaiškinimą apie parašiutizmą: „Aukštis, į kurį gal net paukštis nepakyla, skrydžio laimė, nuostabaus grožio panorama ir lengvo kritimo žemyn, nejaučiant svorio, metu regimi vaizdai“ ir aš visiškai tam pritariu, nes žeme mes vaikštome kasdien, o skrydžio laimę pajuntame taip retai.

 

 

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti