• prienuspauda

     

     

     

     

Viktor Merežko. Sonia Auksinė Rankelė

Skaitant kriminalinį romaną, kuriame apstu neįtikėtinų nuotykių, net nekyla minties, kad susipažįsti su tikrų tikriausia istorija. Autoriui beveik nereikėjo pasitelkti vaizduotės. Šeindlia Sura Leibovna Solomoniak-Bliuvštein-Šteindel tikrai gimė 1846 m. Varšuvos gubernijoje, Povonzkų gyvenvietėje.

Realiame gyvenime, deja, ji nebuvo gražuolė. Rastuose policijos dokumentuose štai kaip apibūdinta jos išvaizda: „Ūgis 153 cm, liesa, veidas šlakuotas, plaukai rusvi, rudos guvios akys, smakras ovalus, dešiniame skruoste karpa.“

Nuo mažų dienų gyvendama tarp įvairaus plauko nusikaltėlių – vagių, kontrabandininkų, degtindarių – ji netruko suvokti, kad skurdžiai žydaitei kito kelio į prabangesnį gyvenimą nėra, tik gudrauti ir apgaudinėti. Visų įspūdingiausių nusikaltimų aprašymus, nukentėjusiųjų pavardes išsaugojo Rusijos policijos archyvai. Jie ir pateikti šiame romane.

Du to meto liudininkai papildė Sonios portretą, vaizdžiai aprašydami savo įspūdžius apie Sachaline kalinamą garsiąją Rusijos „vagių karalienę“.

1890 m. kelionės po Tolimuosius Rytus metu rusų rašytojas Antonas Čechovas, panoręs pasimatyti su legendine nusikaltėle, rado ją vienutėje, surakintą sunkiais geležiniais antrankiais. „Tai mažytė, liesutė jau žylanti senutė raukšlėtu nuvargusiu veidu. Rankos sukaustytos, ant gultų pilko avikailio skrandutė, kuri jai ir šiltas drabužis, ir patalynė. Ji be perstogės žingsniuoja iš kampo į kampą, ir susidaro įspūdis, kad visą laiką uosto orą lyg pelė pelėkautuose, veido išraiška irgi tarsi pelės. Žvelgiant į ją nesitiki, kad dar neseniai buvo tokia graži, jog sugundydavo visus kalėjimo prižiūrėtojus…“

Žinomas spaudos reporteris Vlasas Doroševičius su Sonia pasimatė 1905 m., kai jai buvo suteikta malonė gyventi Sachaline neįkalintai. Jis išvydo nedidukę menkutę senutę su praėjusios jaunystės pėdsakais. Raukšlėtą veidą buvo pasirausvinusi, įsisiautusi į chalatą. Tik švelnios išraiškingos akys liudijo, kaip sumaniai mokėjo meluoti. Ji priminė paprastą odesietę krautuvininkę, mokančią žydų ir vokiečių kalbas. Vietinis fotografas pelnėsi iš jos, pardavinėdamas Auksinės Rankelės nuotraukas, kuriose ji įamžinta su antrankiais šalia prižiūrėtojo ir kalvio. Jas mielai pirkdavo atplaukę jūreiviai ir turistai.

Ko tik ji neprasimanydavo, kad išgyventų! Virė skanią girą, pastatė karuselę, iš vietinių tremtinių subūrė orkestrą, rengė vaidinimus ir šokius. Vieša paslaptis, kad pelnydavosi ir nelegaliai prekiaudama degtine, griežtai uždrausta Sachaline.

Po Sonios mirties 1912 metais radosi naujų legendų apie jos gyvenimą. Ar tikrai ji buvo rasta mirtinai sušalusi, kai paskutinį kartą bėgo iš tremties, ar ramiai baigė dienas Peterburge, globojama dukterų, ar draugų perlaidota į Maskvos Vagankovo kapines, kur dėkingi Odesos vagys pastatė jai paminklą, sukurtą Milano skulptorių? Tai balto marmuro moters statula tarp trijų palmių. Prie jos kartą per metus susirinkdavo garsiausi Rusijos vagys ir melsdavo savo „karalienės“ globos. Bet kuri šių istorijų tinka Soniai Auksinei Rankelei, kurios pravardė virto tarsi bendriniu visų moterų nusikaltėlių vardu.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti