Aplankęs senosiose Jiezno kapinėse savo artimųjų kapus, su jais ir širdimi, ir mintimis pabendravęs, atkreipiau dėmesį į griaunamą istorinį Jiezno valsčiaus pastatą. Šį faktą su nejaukia tyla patvirtino atsakingiausias pagal pareigybę žmogus Jiezne.
Šis pastatas – tai Jiezno, Jiezno krašto 1862–1985 m. ir tolesnių metų istorinio virsmo epicentras. 1862 metais jį pastačius, jame buvo vykdytos krašto valstiečių atleidimo nuo baudžiavos procedūros. 1863 m. lapkritį čia apsilankė sukilėliai. Jie paėmė sukilimo tikslams valsčiaus kasą ir sudegino įsiskolinusių valstiečių sąrašus. Šis pastatas mena pirmąjį Jiezno aukcioną 1874 metais. Čia 1905 m. gruodį prieš Kalėdas iš Vilniaus Seimo sugrįžęs revoliucingasis Sundakų kaimo valstietis Jonas Kandrotas reikalavo lietuviškos mokyklos ir lietuviškos valsčiaus administracijos. Čia lemtingais valstybei ir kraštui 1919–1920 metais pradėjo veikti lietuviška krašto savivalda. Čia buvo įsikūrusi Jiezno karo komendantūra, saugojusi krašto žmones nuo netoliese, Stakliškėse, įsitvirtinusių želigovskininkų. Nuotraukoje matome krašto visuomenės veikėją Anelę Švenčionaitę-Šaulinskienę, valsčiaus prieangyje stovinčią tarp kariškių.
Čia dešimtys krašto savivaldos aktyvistų, viršaičių kūrė Jiezno krašto ateitį, tvarkė krašto žmonių gyvenimą tarpukariu. Prie valsčiaus rūmų Valstybės švenčių progomis, 1919 m. Jiezno mūšio paminėjimuose rinkdavosi Alytaus apskrities pareigūnai, įtakingi kariškiai. 1937–1938 metais Jiezno valsčiaus viršaičiu dirbo Kisieliškių ūkininkas Aleksandras Klimavičius, vėliau patyręs sunkią tremtinio dalią. Jis – savo viršaičio darbo kabinete su pagalbininkais.
1929 metais pastato stogas degė, valsčiaus dokumentai sudegė (galima įtarti, kad kažkam tai buvo naudinga – V. K.). Pastatas buvo suremontuotas ir veikė toliau. 1940 m. čia įsikūrė krašto okupantai ir jų pagalbininkai, kurie sudarinėjo patriotų tremties sąrašus. 1941 m. birželį, pasirodžius vermachtui, kunigas Jonas Galaunė ir savivaldybės sargas Frankauskas degino ir dabar išlikusiose koklinėse krosnyse sovietų gundymams neatsispyrusių jaunų žmonių komjaunuolių bylas. Kad šie nenukentėtų nuo nacių…
1941 m. rugpjūčio 30 d. šiame pastate įsiminė baisiausia holokausto tragedija. Čia į valsčiaus pastate buvusius nedidelius rūsius buvo suvaryti per 70 Jiezno žydų (vyrų). Iš čia jie vietinių policininkų lydimi buvo nuvesti į Strazdiškes, prie Mekšrupio, kur Obelenio ir Norkaus kuopa, nacių karininkų vadovaujama, juos sušaudė. Pastatas mena baisiausią, paskutinę Jiezno žydų – Lietuvos piliečių – naktį.
Pasakojimą kitame rašinyje tęsime toliau…
Aš suprantu, kad mediniai pastatai dyla, jie sunkiai išsaugojami… Bet, jeigu Tu esi krašto patriotas, jeigu Tu tikras, o ne medinis pilietis, Tau turi būti svarbus krašto praeities išsaugojimas. Jis svarbus moksleiviams, būsimosioms kartoms. Užsakyk operatorių, nufilmuok, užfiksuok tai, sukurk filmą. Neatėjo į galvą, nes svarbiausia – tik poza valdžiai renginiuose nusifotografuojant, svarbiausia įsiteikti aukštesnei valdžiai. O viduje – tuštuma krašto istorinėms vertybėms. Ta tuštuma, deja, paveldima, ji jau 30 metų visur paviršutiniškumu pasverta. Vertybes deklaruojame švenčių dienomis, o visą esmę mindom kiekvieną dieną. Aukštesnėje valdžioje abiejose Lietuvos švenčiausios upės krantuose sėdi istoriko diplomus turintys žmonės. Deja, Birštone degė, dega ir, neapsigausiu, degs svarbūs medinės architektūros pastatai. Prienų paviete jie griaunami, net apie tai nekalbant… O gal tu, pilieti, to turi nepastebėti ir makabriškai užčiaupti lietuvį???!
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas
