„Šventa Ona – duonos ponia“. Tai vasaros šventė, sukviečianti Užuguosčio krašto žmones pasidžiaugti prasidėjusia javapjūte ir jos dosnumu, pasveikinti Onas, apdovanotas Kristaus močiutės vardu.
Čia šventę, jau tapusią tradicine ir labai laukiama, surengė kaimo bendruomenė „Užuguostis“.
Pasidžiaugė užuguostėnai gražia diena ir jos dovana – kvepiančiu duonelės kepalu, kuris lyg didžiulė brangenybė aplankė visų susirinkusiųjų rankas, džiugindamas mintimis apie sotį ir namų gerovę – juk, sakė Užuguosčio seniūnaitė Danutė Adamonienė, jei yra duonos, bus namuose ir laimė.
Apie duoną, šventą, kasdienę ir gerbiamą nuo seniausių laikų, apie šventąją Oną ir šio vardo turėtojas daug gražių žodžių pasakė bendruomenės pirmininkė Danutė Sodaitienė, šventę aplankiusi Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Rima Zablackienė, kartu su Tarybos nariu Vytautu Martinaičiu ir Darbo partijos Prienų skyriaus pirmininko pavaduotoju Audriumi Banioniu bei nuolatiniu šventės rėmėju Gintautu Sodaičiu pasveikinę varduvininkes, įteikę joms po gėlės žiedą ir pagausinę vaišių stalą. Kad duonelė ne tik kasdienė, bet ir pokariu retas valgis ant stalo buvo, pasakojo mokytojas Antanas Krūvelis, dar ir dabar puikiai prisimenantis šviežiai keptos duonos skonį. O jei dar su šviežiai sumuštu sviestu!..
Jau nebe svečiai, o saviškiai Užuguostyje yra Ringailių kaimo dainininkai, vadovaujami Aldonos Kamantauskienės, pradžiuginę šventės dalyvius skambiomis, gražiomis ir mažai girdėtomis dainomis. Jų gretose – ir balsingieji užuguostėnai, o vieną jų – Saulių – ansamblio nariai pasveikino ir gimtadienio proga. Ne tik gražiai dainuoti, bet ir giedoti moka ir patys bendruomenės nariai. Iš senovinių „kantičkų“ juos moko giesmių Bronius Pašvenskas, o tuo, kad giesmininkai labai gabūs, galėjo įsitikinti visi, tądien stebėję gražią meninę programą, kurioje buvo ne tik giedama ir dainuojama, bet ir grojama dūdele bei gitara, šokami rateliai.
Pagerbę duoną ir šaunias varduvininkes, svečiai buvo pakviesti prie stalo, kurio gausa pasirūpino rėmėjai ir patys užuguostėnai, susinešę kas ką turi ir kuo didžiuojasi. Vaišių staigmena buvo Mikado pagaminti paslaptingieji „vėdarai – apgavikai“, kuriuos gyrė visi, kas ragavo, stengdamiesi suprasti apgavystę ir atspėti patiekalo sudėtį.
Už salės langų – kaitra, pranašaujanti sunkų žemdirbių triūsą, renkant nuo laukų javų derlių. Tačiau kol sekmadienis, kol šventė – gera pabūti kartu, apsikabinti kaimyną, pašokdinti jo pačią, pasišnekučiuoti, kad siela prisisotintų bendrystės džiaugsmo, kad kūnas įgautų naujų jėgų darbams ir išbandymams.
