Vasario 16-osios priešaušris (III). Daktaro Juozo Brundzos veiklos pėdsakai Jiezne

Pažvelkime į šimtametę nuotrauką, kurioje matome prie Jiezno bažnyčios 1916 m. nusifotografavusius Verbyliškių kaimo gyventojus, į paskutinę kelionę palydinčius ketverių metų mergaitę, palaužtą vidurių šiltinės epidemijos. Geriau įsižiūrėjusieji atkreips dėmesį ir į kitas vaikiškų ligų, gimstamumo problemas. Gimusių mažų vaikų mirtingumas tuo metu buvo 35-40 % . O epidemijų metu – dar didesnis.

Jiezno valsčius iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vienas iš didesnių Vilniaus gubernijos Trakų apskrityje. Jis tęsėsi nuo Prienų tilto iki dabartinės Aukštadvario seniūnijos Karapolio vietovės, nuo Vilūnų (Kalvių seniūnija) iki Vėžionių ir apėmė visą dabartinę Birštono savivaldybės teritoriją, Jiezno, Stakliškių seniūnijas, dalį Kalvių, Darsūniškio, Aukštadvario seniūnijų. Jiezno valsčiuje gyveno per 16000 žmonių. Katalikai sudarė apie 65 %.

Šiame krašte iki 1913 m. nebuvo ligoninės. Tuo metu ji buvo veikė Vievyje, bet buvo prieinama tik pasiturintiems. Vadinamieji slaugos kambariai, kur buvo daugiau poilsio režimo, bet mažai gydymo, veikė Aukštadvaryje ir Kruonyje (1913 m. Vilniaus gubernijos informacinė knyga (rusų kalba), V., 1913, p.128). Artimiausia vaistinė buvo Jiezno valsčiui priklausiusiame Birštone. Ten vaistininku dirbo Žygimantas Grabauskas, o nuomojęs vaistinei patalpas Abraomas Babes-Babė buvo vaistinės vedėjas (1913 m. Vilniaus gubernijos informacinė knyga (rusų kalba), V., 1913, p.131).

Vaclovas Bartoševičius (1836-1914) – pirmosios Jiezno ligoninės įkūrėjas

Jiezne iki 1913 m. buvo per 1000 gyventojų, tačiau nebuvo ligoninės ir vaistinės. Čia, kaip ir Žasliuose, buvo felčeriniai punktai (Ten pat). Jiezne ir apylinkėse nuo 1887 m. (grįžo iš Paryžiaus po amnestijos 1886 m.) pas ligonius pagal iškvietimą vykdavo Panemunio dvaro  savininkas, garsiojo Birštono kurorto įkūrėjo Adomo Bartoševičiaus sūnus Vaclovas, mums žinomas kaip vienas pirmųjų Lietuvoje 1863 m. sukilėlių, Prancūzijos karo gydytojas. Jis buvo vidaus ir odos ligų specialistas (Ten pat, p.128). Daktaras labai nuoširdžiai rūpinosi ligoniais, labai dažnai dėl sunkiai sergančių pacientų pasilikdavo nakvoti Jiezne, kur turėjo savo nuosavą namą. Jis važinėdamas į Vilnių ir Trakus rūpinosi, kad Jiezne būtų įsteigta ligoninė. Ši daktaro svajonė buvo įgyvendinta tik 1913 m. vasarą.

Vincas Aksomaitis trumpoje korespondencijoje rašė: „Jieznas (Trakų pavietas). Ligonbutis. Čia yra aptieka ir vasarą bus atidarytas ligonbutis (gospitalius), kuriame galės gydytis visi ligonys. Tai mums labai reikalingas daiktas“ (Aušra, 1913 m. vasario 21 d., nr.4, p.61). Ligoninės buvimą daktaro Juozo Brundzos vadovavimo jai 1914-1915 m. metu paliudija ir pateikiamas dokumentas (LCVA, f380, ap.2, b.1222, l.50). Vaclovas Bartoševičius sulaukė ligoninės atidarymo, bet dėl sudėtingo gyvenimo ir tremties išbandymų nulemtos širdies ligos toliau jau negalėjo dirbti. Mirė jis 1914 metais ir buvo palaidotas Nemajūnų kapinėse, kada ligoninei jau vadovavo Juozas Brundza. Taigi, Vaclovą Bartoševičių vertiname ne tik kaip kartu su tėvu Adomu ir broliu Adomu-Dominyku (palaidotas Lyčakovo kapinėse, Lvove) daug prisidėjusį prie Lietuvos laisvės kovų 1863-1864 metais, bet kaip ir žmogų, daug prisidėjusį prie šio nemažo regiono žmonių sveikatos stiprinimo. O mes, jiezniečiai, Vaclovą Bartoševičių vertiname, kaip įrašiusį pirmąjį labai rimtą puslapį Jiezno ligoninės istorijoje.

Juozas Brundza – Jiezno gydytojas

Ligoninėje Juozas Brundza pradėjo dirbti 1914 m. Ji tuo metu daugiau buvo panaši į slaugos namus, polikliniką, nes stacionariai gydomų sunkių ligonių buvo apie 10. Apie tai liudija Jiezno parapijos klebonų vizitų aprašymai Jiezno bažnyčios mirties metrikose (LVIA, f.1049, ap.1, b 26, b.33). Ligoninė buvo mediniame pastate. Juozas Brundza, kaip profesionalas, buvo viso krašto gydytojas ir tam tikrą dalį laiko skyrė ir Prienų ligoniams, juolab, kad ten ir gyveno. Neturime jokių duomenų apie jo darbą 1914 m. Jiezne, bet nebūta ir jokių skundų jo atžvilgiu. Galima tik numanyti, kad būdamas aiškių patriotinių nuostatų, jis nelabai priimtinas to meto Jiezno sulenkėjusiai publikai. 1915 m. „Vilties“ korespondencijoje rašoma, kad „dabar atvažiuoja daktaras Brundza iš Prienų tik ketvirtadieniais ir sekmadieniais, užtat žmonių pas daktarą prisirenka iš visos apylinkės labai daug, ir kuris duoda auksiną ar daugiau ligoninės sargui, tai tą sargas įleidžia greičiau, kitas gi, kuris neturi atliekamo auksino, kad ir labai serga, arba moteris su mažais vaikais turi laukti ligi sutemos, kol daktaras visus ligonius apžiūrės. Už parvežimą daktaro į namus irgi gerus pinigus mokėti reikia: už verstą – 1 rublį (1915 m. verstas buvo 1,0688 km – V. K.). Taigi, žmonėms, gyvenantiems už dešimt verstų, ligoje daktarą labai sunku prisišaukti, nes vieną kartą daktarui ir aptiekai reikia užmokėti kokia 15 rublių. Sunku šiais laikais gyventi vargšui žmogui, o sirgti dar sunkiau – Baltaplaukis“ („Viltis“, 1915 m. vasario 22 d., nr.43(1284), p.2-3 – kalba netaisyta).

Žinoma, gydymas tais laikais buvo mokamas, už vizitus ir vaistus reikėjo mokėti. Panašios problemos, kaip ekstra patekti pas gydytoją, deja, gali būti išsprendžiamos ir dabar tik apmokant privačios praktikos gydytojui, kaip ir prieš 100 metų. Bet šioje korespondencijoje būta ir intencijos pamokyti „litvomaną“ daktarą. Tą patvirtina ir po trijų savaičių pasirodžiusi kita šio laikraščio publikacija, kurioje buvo rašoma: „Jeznas (Trakų apskritis). „Viltis“ 43 nr. visai neteisingai buvo nušviestas  gerbiamo daktaro Brundzos veikimas mūsų apylinkės žmonių labui. Teisybės vardu turiu pasakyti, kad visa tai, kas liečia daktarą Brundzą toje korespondencijoje, yra neteisinga. Daktaras Brundza visai nėra joks žmonių lupikas ir ima kiek galima pigiau, visuomet atsižvelgdamas į vargdienių žmonių reikalus. Taigi, kad jis tiek varstų atvažiuoja iš Prienų į Jiezną, rodo tik karštą jo troškimą pagelbėti žmonių vargui, už ką jiezniškiai turėtų būti labai ir labai dėkingi, nes žinome, kaip yra sunku be daktaro pagalbos. Daktarui Brundzai užtenka pelno ir be Jiezno, taigi jis čia visai ne dėl pelno važinėja – Gylys“ („Viltis“. 1915 m. kovo 14 d. nr.59(1300), p.2).

Patį didžiausią darbą, didžią pilietinę poziciją Juozas Brundza parodė 1915 m. vasario – birželio mėnesiais, suteikdamas medicininę pagalbą karo iš namų išvytiems Suvalkijos pabėgėliams, kurių skaičius Jiezne svyravo nuo 400 iki 700 žmonių. Prienuose tuo metu buvo per 1000 pabėgėlių, Stakliškėse iki 500 žmonių. Kada mes matome ir girdime apie dabartinius pabėgėlius Vakarų Europoje, neturime užmiršti, kad šią problemą mūsų kraštas ir dešiniakrantė Nemuno pusė jau 1915 m. su kaupu yra patyrusi. Žinoma, tuo metu padėtį lengvino tai, kad mes gelbėjome ir rėmėme savus, suvalkiečius. Apie tai kitame mūsų straipsnyje.

 

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti