Vilija Čiapaitė
Nuo lapkričio pradžios šalį sukaustė Covid-19 ižas, po to šaltis, ledas. Visi renginiai buvo nukelti neribotam laikotarpiui. Tačiau pavasaris, vasaros pradžia pradėjo tirpinti pandemijos ledus ir pamažu įpučia renginių laužus, sušildančius ne vieno širdį ir sielą.
Birželio pabaigoje į Birštono kultūros centrą pakvietė vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Jausmų sala“. Renginys įsisiūbavo per dvi dienas, nes nuotoliniu būdu buvo daug repetuojama ir ruošiamasi tam laikui, kuomet savo pasirodymais galėtų nustebinti, „pamaitinti“ ištroškusius meno žiūrovus.
Po trumpos ir linksmų pašmaikštavimų pilnos atidarymo ceremonijos į sceną išėjo Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė“ su komedija „Uždarų durų naktis“ (rež. Birutė Šneiderienė), Anykščių kultūros centro Troškūnų meno studija „Mes“ su pagal Anykščių rajone gyvenusių žydų prisiminimus sukurtą atminimų pasakojimą (rež. Renata Pupkienė), Ignalinos gimnazijos teatras IKI, su pagal Daivą Čepauskaitę sukurta „Musė“ (rež. Jolanta Narbutaitienė). Bene daugiausiai žiūrovų sulaukė Birštono kultūros centro jaunimo teatro studija, su Pakruojo „Žemynos“ vid. mokyklos 11-tokais dramoje „Angelas“ (rež. Rimantas Jacunskas).
Pirmosios dienos pasirodymus scenoje užbaigė Alytaus kolegijos multimedijos ir leidybos technologijų studentų kūrybinė šviesos lazerių laboratorija (vad. Gintautas Stonys).
Antroji dieną prasidėjo Kauno valstybinio lėlių teatro edukacine programa-spektakliu „Baldis ir Vivaldis“, kuris buvo skirtas visai šeimai (rež. Rasa Bartninkaitė). O paskutinis – Utenos kultūros centro lėlių teatro „Zuikis Puikis“ pasirodymas su spektakliu „Drugys“ visai šeimai pagal Reginos Lumpickienės-Katinaitės inscenizaciją H. K. Andersono pasakos motyvu (rež. Janina Baldauskienė) ne vienam paliko gerą įspūdį.
Tačiau susirinkusiųjų laukė ne tik sėdėjimas salėje ir spektaklių žiūrėjimas, bet ir edukacinės programos. Pirmoji edukacija su molio, keramikos virtuozu Vidu Radzevičium ne vienam sukėlė gerą nuotaiką. Po to – Birštono meno mokyklos moksleivių muzikinis bendravimas ne tik su žiūrovais, bet ir su festivalio dalyviais. Čia skambėjo muzika su Jonu Zubavičium (saksofonas), Roku Zdanevičium (fortepijonas, kurio moko mokytojai Renata ir Mindaugas Bivainiai).
Beje, visai netikėtai sužinojau, jog Kauno valstybinio lėlių teatro lėles kūrė… tas pats nenuilstantis Rimantas Jacunskas. Jo lėlės tokios gražutės ir tikroviškos, jog traukte traukė jas paliesti.
Taigi į sceną sugužėjo visi dalyviai, kurie dalyvavo festivalyje. Šilti žodžiai ir posakis, jog „Jausmų sala“ ištirpdė visus pandemijos ledus, visiškai atitiko nuotaikas. O jas vainikavo Remio Rančio ir naujo albumo „Olivio“ pristatymas. Jo metu susirinkusieji aptarinėjo festivalio smulkmenas ir pasižadėjo sugrįžti, bet ne dėl ledų tirpinimo, o dėl žiūrovų ir savęs parodymo mums, išrankiems teatro mylėtojams.
