Vilija Čiapaitė
Prienų kultūros ir laisvalaikio centre vyksta Irmos Urbonavičienės akvarelės darbų paroda „Kasdieniai ritualai“. Susidomėjusi nukakau pažiūrėti kūrinių, kurie žingsnelis po žingsnelio keliauja po mūsų kraštą, randa erdves kituose miestuose. Kaip žinia, akvarele lieti, rodos, taip paprasta, tačiau ji gana kaprizinga ir jos suvaldymas reikalauja gana daug kruopštumo.
Irmos darbai minimalistiniai, tad akimirkos, užfiksuotos miestų gatvelėse, pastatuose, pajūryje, miške, gėlynuose savotiškai žavi ir verčia įdėmiai juos pastudijuoti. Akvarelė savo trapumu ir spalvingumu verčia prisiliesti prie skaidrumo, nenuspėjamumo ir spalvų perėjimo technikos, kuri ypač svarbi kiekvienam potėpiui sujungti. Būtent minimalistiniuose Irmos darbuose išsiskiria gatvės, pastatai, juos paryškinant tamsiu potėpiu.
Gėlynai jau pereina į didesnius formatus, nes žiedų išsiliejimas su žaluma ir gamtos stichijomis mažame formate ir nesižiūrėtų. Tad vėjo kedenami žiedlapiai taip ir sustingę vandens ir dažų stichijoje.
