Jau 1492 metais LDK didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio privilegijoje, kurioje pirmąkart paminėtas Jiezno dvaro vardas, teigiama, kad Darsūniškio bažnyčios naudai „jos dabartiniams valdytojams bei jo teisėtiems įpėdiniams mūsų Darsūniškio dvare atidavėme, pavedėme ir dabar atiduodame, pavedame ir amžinai priskiriame teisę statytis ir įrengti laisvą smuklę bažnyčios žemėje ir sklype iš tos smuklės imti duoklę ir visokią naudą ramiai, be jokio trukdymo ir tą pelną naudoti taip kaip pasirodys naudingiausia dabartiniam valdytojui bei jo įpėdiniams“ (P. Pakarklis. Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje. V., 1956, p.241).
Smuklės tapo didelių pajamų ir mokesčių didžiojo kunigaikščio dvarui šaltiniu. Kai kurios smuklės priklausė didikams, kai kurios didžiajam kunigaikščiui, bet nelegalių smuklių negalėjo būti, nes tai griežtai sankcionavo Lietuvos Statutas.
Turime pastebėti, kad XVI ir XVII amžiuose, kunigaikščių Holovčinskių ir grafų Pacų metu, smuklių (karčiama – lenkiškas terminas – V. K.) buvimo požymiai mūsų krašte labai reti. Daugiausiai tai surandame XVIII amžiaus krašto dokumentuose. Tai susiję su žydų apsigyvenimu mūsų krašte. Kairiajame Nemuno krante, Prienuose, žydai buvo apsigyvenę nuo XVII a. pabaigos, o 1737 m. jau turėjo ir savo iškalą (Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija – 1782 m.,V., 2001, p.499). Mūsų krašte žydai apsigyveno XVIII a. II pusėje.
Žydai – smuklėse
Krašte XVIII a. viduryje dvarų pakelėse, bažnytinėse valdose buvo statomos dvarų ir klebonijų smuklės. Beveik visą pelną pasimdavo degtinės, midaus ar alaus bravorų savininkai – dvarų savininkai ar klebonai. O kaip žydai, iš ko jie pragyvendavo? Talmudas žydams draudė maitinti, valgydinti, mokinti savo valgių gamybos netikėlius (gojus). Tačiau žydai, kurie smukles vadino austerijomis, propagavo šmugeliavimą, tai yra apsukinėjimą, skysčius pilstant savo naudai arba atskiedžiant – „šinkor“. Tai skatino žydus mielai dirbti ten, kur rinkdavosi tie, kurie norėdavo vienintelio – prisiliuobti iki žemes graibymo. Religiniai principai draudė žydams turėti betarpišką kontaktą su smuklės lankytoju, tad jie atsitvėrė nuo gojų klientų prekystaliu – baru (žydų atradimas). „Prišinkuotą“ alų, vyną ar degtinę, silkę iš statinės turėjo pasimti pats smuklės lankytojas (http://manokrastas.lt/straipsnis/smukles,-karcemos-ir-traktieriai-–-skirtingos-paskirties-uzeigos).
Smuklių atsiradimo pradžioje daugiausiai buvo prekiaujama alumi, nes alus, neišplitus sriubų valgymo tradicijai, pakeisdavo jas. Užkanda prie alaus buvo silkė, duona, įvairios košės.
Įdomu tai, kad XVIII a. krašto istorijos dokumentuose sutinkame įvairius smuklių pavadinimus to meto valstybine lenkų kalba. „Karczma vjezdna“ – tai užeigos namai, kuriuose buvo priimami, maitinami ir apgyvendinami atvykėliai, buvo prižiūrimas jų karietų transportas. Už tai reikėdavo susimokėti. Kaip tik tokia buvo Jiezno smuklė. „Dom szynkowy“ – eilinė smuklė. 1775 m. parapijų dūmų surašyme Jiezne minima dveji užeigos namai (VUB MB RS, f.102-984, p.25-29). Parapijos kaimuose smuklės dokumentuose nepastebėtos. 1782 m. po vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio vizitacijos pastebima, kad Prienų parapijos smuklėse dirbama 18 žydų (Vizitacija, p.499). Skriaudžiuose priklausiusiems Kauno parapijai buvo Pilviškių seniūno Chrapovickio smuklė (Ten pat, p.661). Pelekonys priklausė Prienų seniūnijai, joje buvo smuklė (Ten pat, p.609). Jiezno krašte 1782 m. minima smuklė Liciškėnuose (Liciškėnų-Anglininkų ir Jiezno-Stakliškių kelio sankryžos kairėje pusėje), Grikapėdyje šalia malūno, Sundakuose, Sobuvoje – Jiezno klebono palivarke (Ten pat, p.619).
Antano Mykolo Paco teisminis ginčas su Bufalu
Mykolas Antanas Pacas turėjo 7-ajame dešimtmetyje bylinėjosi su Stakliškių seniūnu Bufalu. Šis reikalavo, kad Pacas nugriautų Stakliškių seniūnijos Vilūnų smuklę, pastatytą Pacui nepriklausiančioje žemėje. Ginčą spręsti buvo pakviesti pareigūnai iš garsių didikų šeimų – Tiškevičių, Liackių, Jelenskių, Vysogerdų ir t.t. Karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo sudaręs daugybę komisijų šiam ginčui spręsti, bet jų darbas dažnai neužsibaigdavo sprendimais. 1774 m. sausyje Stakliškių seniūnas, nelaukdamas komisijos sprendimo, įsakė savo žmonėms smuklę nugriauti. Karalius tiems jo veiksmams pritarė (Pacowie. Materyjaly historyczno-genealogiczne uložone i wydane przez Jozefa Wolfa, Petersburg,1885, p.296).
Smuklės 1795 m. parapijos gyventojų surašyme
1795 m. gruodžio 12 dieną Kauno teismo seniūnas. Jiezno dvaro savininkas Mykolas Antanas Pacas surašė krašto gyventojus, malūnus, plytines ir smukles. Jiezne – dvi Paco smuklės, smuklininkai – Aba Aranovičius ir Peteris Mejerovičius (LVIA, f.515, ap.15, b.73, p.19). „Jo dauggalybės grafo Mykolo Antano Paco smuklę Liciškėnuose nuomoja 35-etis Mentorius Mauša su žmona Styra. Smuklėje gyveno šinkorius smuklininkas Leiba Bijominas su žmona Basia, jie turėjo du mažamečius sūnus. Jiezno klebonijos smuklėje Andriūnuose smuklininku dirba Leiba su žmona Minda. Jiedu augina tris mažamečius sūnus Marką, Šliomą, Štejerį ir dukrą Chają (LVIA, f.515, ap.15, b.73.p.27). Mykolo Paco smuklėje Sundakuose šinkoriumi dirbo Jankelis su žmona Šyna. Šeimoje gyveno suaugęs sūnus Chaimas su žmona Yla, tėvai augino dar nepilnamečius vaikus Mejerį, Elijarą, dukrą Esterą (Ten pat, p.28 ap). Klebonijos Sobuvos palivarke, Grikapėdyje, Kisieliškėse, Verbyliškėse, Paverkniuose, taip pat Kašonių dvare, priklausiusiam Sopockai, visur smuklininkais dirbo žydai, kartu su jais gyveno virš 30 šeimos narių.
Smuklės 1857 m.
1795 m. Rusijos carizmo įvykdytas LDK padalijimas padarė neigiamą įtaką mūsų krašto gyvenimui, sustabdė prasidėjusią ekonominę plėtrą. Tai atsiliepė ir smuklių veiklai.
1857 m. Jiezno parapijos parapijiečių surašyme jau nėra nei vienos Jiezno smuklės. Liciškėnuose (žinomoje vietoje) smuklę laikė 54-etis Liudvikas Ramanauskas su 50-ete žmona Ieva. Jiedu smuklę laikė Kaminsko Antano sodyboje, šeimoje augino tris dukras Prancišką, Viktoriją ir Magdaleną (1857 m. Jiezno parapijiečių surašymas, p.33, įrašas 18). Marginių vienkiekiemyje Kašonių smuklę turėjo 60-etis Adomas Kandrotas su 54-ete žmona Ieva. Jie dar turėjo mažamečius sūnus: dvylikametį Juozą ir keturmetį Aleksandrą (Ten pat, p.53v, įrašai 505-507). Grikapėdyje tuo metu smuklę laikė 44-etis Juozas Ramanauskas su 40-ete žmona Juozapota. Šeima augino keturias nepilnametes dukras Prancišką,Viktoriją, Jadvygą, Oną. Šeimoje gyveno (gal tarnaite dirbo?) Viktorija Kirizeičiuv (Ten pat, p.36).
Po 1863-1864 m. sukilimo, carizmui įvedus vietiniam verslui grubius suvaržymus, smuklių mūsų krašte neaptinkame.
Gerbiamieji seniūnijų darbuotojai, mokytojai! Mūsų senoliai dar iš lūpų į lūpas yra perdavę buvusias smuklių buveinių vietas, tad užrašykime tai ir perduokim būsimoms kartoms.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
