Mūsų prigimtyje yra keistas reiškinys – imame labiau vertinti tai, ką prarandame. Kaip jautėsi tie, kurie buvo išplėšti iš gimtųjų namų, išvaryti basi ir pusnuogiai į svetimą, mirtimi grasinančią žemę, netekę visko, ką turėjo, kas brangu ir sava? Sugrįžę iš tremties, jie tik iš tolo galėjo pasižiūrėti į savo sodybas, kuriose šeimininkavo kiti. Galima labai gerai suprasti tremtinių jausmus po nepriklausomos valstybės atkūrimo, kai buvo paskelbta apie nusavintų žemių grąžinimą. Kad ir po keliasdešimt metų, kad ir plynėmis virtusi tėviškė, bet ką tai reiškia atgauti ją, jau atsisveikinus amžiams ir netekus vilties sugrįžti? Apie tokius jausmus kaunietis Česlovas Aldakauskas nekalba, tačiau geriau už žodžius viską pasako jo rankų darbai – išpuoselėta, rūpestingai prižiūrima sodybėlė, įkurta gimtinėje Juodaraisčio kaime, tai geriausia meilės prarastai ir atgautai žemei išraiška.
Tremtiniai
Trijų mėnesių amžiaus nusikaltėlis, kurį reikia skubiai išvyti kuo toliau namų. Tokį likimą skyrė Česlovui naujoji Lietuvos valdžia, sugrįžusi po pergalingo maršo per Europą Antrojo Pasaulinio karo metais. Jo tėvai, broliai ir seserys, dorų ūkininkų šeima, „raudonųjų“ rūstybę nusipelnė už tai, kad dvidešimčiai hektarų žemės apdirbti samdėsi svetimus žmones. „Buožės“ išdundėjo į Irkutską, prie Baikalo ežero, palikę gražiai sutvarkytus erdvius namus, vešlų sodą ir ąžuolo pavėsyje prisiglaudusį kiemą, kuriame taip gera būdavo po vasaros darbų susėsti prie mamos paruoštų valgių, padainuoti, pasišnekučiuoti su užklydusiu kaimynu. Tremtyje Aldakauskų šeima susilaukė dar vieno sūnelio, tačiau netrukus juos amžiams paliko mama. Mažaisiais broliukais teko rūpintis seseriai Ernestai, kuri ir šiandien brolio šeimoje yra pats laukiamiausias žmogus. Po Stalino mirties sugrįžusių į Lietuvą Aldakauskų niekas nelaukė išskėstomis rankomis. Tėviškės namuose Juodaraistyje šeimininkavo kiti, negeidę užleisti vietos sugrįžėliams, tad nori nenori juos teko parduoti. Kol tėvas rado kur įsikurti, vaikai glaudėsi kas kur pas gimines. Česlovas sau duoną užsidirba jau nuo šešiolikos metų, anot jo, kurdamas socializmą ir dirbdamas „visuomenei naudingą darbą“, praleido 46 metus. Teko gyventi mieste, kur lengviau rasti darbą, būstą, kur sukūrė šeimą su malonaus būdo žaviąja Zinaida. Su likimo broliais ir seserimis Aldakauskai kasmet susitinka sąskrydyje Ariogaloje, kur gali pasidalinti savo mintimis su tokias pačias kančias patyrusiais žmonėmis.
Sodyba Juodaraistyje
Susigrąžinęs tėviškės žemę, Česlovas nepuolė ūkininkauti, ar jos pardavinėti. Dalį išnuomavo, o nedideliame sklypelyje prie kelio įkalė kuolą, kaip kad Sibire įprasta pažymėti naujos sodybos vietą. Po darbo, savaitgaliais, čia pamažu ėmė kilti namelio pamatai, būsimo sklypo ribas apjuosė gyvatvorė. Nors ir nesiruošė apsigyventi Juodaraistyje, tik leisti čia vasaras, užsiauginti daržovių, tačiau kūrėsi naujoje vietoje rūpestingai. Namelis nedidelis, bet jaukus ir tvirtas, aplink – dailių obelaičių sodas. Kur pažvelgsi, visur matyti šeimininko darbo ženklai: garažas, lauko dušas, praustuvė, malkų rietuvėlė, kupeta kvapnaus atolo. Tačiau dar ryškesnius savo buvimo pėdsakus sodyboje palieka Zina. Česlovas juokauja, kad jo žmonai, kaip ir gėlei, reikėjo naujos dirvos, kur galėtų suvešėti jos kūrybingumas. Moteris nebaigusi jokių specialių mokslų, tačiau puošdama sodybos aplinką nušluostytų nosį ir patyrusiam dizaineriui. Iš arimų sunešti akmenys apgulė baseinėlio kraštus, o jame, šalia nediduko fontano, žiedą skleidžia rausvoji lelija, eglaitės paunksnėje žibintu mojuoja angeliukas. Net ir česnakai ant garažo sienos sudžiauti ne bet kaip… Nėra Aldakauskų sodyboje vietos, kur nebūtų dailaus krūmelio, ryškiažiedės gėlės, klombos, esančios būtent ten, kur ir turėtų būti. Ernesta pasakoja, jog kiekvienąkart Zina į Juodaraistį atvažiuoja su kroviniais, tai sodinuką, tai medelį atsiveža, kuriems visada atsiranda ir vietos, šeimininkės dėmesio. Jau keli šimtai, o gal ir visas tūkstantis jų čia veši, žaliuoja, džiugina šeimininkų akis, traukia praeivių žvilgsnius. Ir visa tai rūpestingai prižiūrima, laistoma, ravima – nei darže, nei šiltnamyje, nei gėlynuose nepamatysi piktžolės stiebelio. Tik stebėtis galima, kaip ir užtenka laiko, jėgų, kantrybės taip kruopščiai tvarkytis, nes vis dėlto darbo sodyboje vasarą per akis.
Su gamta ir žmonėmis – tik gražiuoju
Žemė Aldakauskų sodyboje ne tik grožiui skirta. Juk reikia žiemai į miestą parsivežti savų daržovių, užsidirbti papildomų lėšų vis brangstančiam šildymui. Todėl dalis sklypo apsodinta juodųjų serbentų krūmeliais, o uždarbis už jų uogas – didelė paspirtis miestiečiams. Vis dėlto pats didžiausias Česlovo pasididžiavimas – tai kūdra, kurioje virte verda žuvų tuntai. Jas šeimininkas giriasi „išdresiravęs“. Atėjęs pamaitinti,visada šaukia: „Žuvelės, jei jūs gyvos, atplaukit pieno puta, jei negyvos – kraujo!“. Ir tik čepsi, tik pliaukši jos, gaudydamos duonos trupinius, o į Česlovo užmestą bučių įlįsti tik viena kita susivilioja. Betgi ir nereikia – vyriškis sako nesąs „kileris“, gyvų būtybių nežudąs. Na, jei kokia žioplelė žuvis įkliūva, jai galą padaro katinas, kuris nežinia iš kur užklydo pas Aldakauskus ir leido jiems būti jo šeimininkais. Gražiuoju sugyventi su gamta, su visomis gyvomis būtybėmis – toks yra Česlovo siekis. Nesvarbu, ar tai katinas, ar žuvis, ar gyvatvorėje lizdą susisukę paukšteliai – jie visi turi teisę gyventi nekliudomai, tiki vyriškis. Taip ir su žmonėmis. Aldakauskai, nors ir ne nuolatiniai Juodaraisčio gyventojai, tačiau su kaimynais sutaria labai gražiai, kam reikia, neatsako pagalbos, užėjusius mielai priima svečiuose. Jaukioje pavėsinėje ant stalelio tuoj išsirikiuoja Zinos pagaminti valgiai, kvepia kava, o šeimininkai maloniai ir mandagiai kalbina, randa, apie ką pasišnekučiuoti su kiekvienu kaimynu, užsukusiu į jų svetingus namus.
Ten, kur dabar medžių apsupta stovi naujoji Aldakauskų sodyba, kadaise būta jų prosenelių trobos pamatų. Už kelio – tėviškės namai, bet į juos Česlovas ir Ernesta sako jau žiūrintys be apgailestavimo. Beveik prieš dvidešimt metų, kai dar tik galvota apie gyvenimą Juodaraistyje, broliui ir seseriai skaudėjo širdis dėl prarastos tėviškės, dėl to, kad gali tik iš tolo į ją pasižiūrėti. Šiandien jau visai kas kita. Praradimo skausmą numalšino savo rankomis sukurtas grožis, kuriuo tarsi grąžinta skola tėvų žemei, taip ilgai buvusiai svetimų rankose. Česlovas ir Zina vis triūsia, vis dirba ir vis randa, ką pasodinti, palaistyti ar praeinant paglostyti jaukiame, pačių susikurtame rojaus kampelyje. Čia ramybė ir atgaiva sielai, čia visada laukiamas sūnus, čia krykštauja anūkai, su seneliu šeriantys žuveles, su močiute renkantys prikritusius obuolius. Gyvenimas tarsi vėl sugrįžo į senąją vagą, sukasi įprastų rūpesčių ir džiaugsmu rate, o dovana už sunkų ir kruopštų darbą – žinojimas, jog tėviškės žemė, graži ir dosni, yra čia, po kojomis, kaip ir turėjo būti.
Garbe darbstuoliu seimai,linkiu laimes!
Report