Sekmadienį Vilniaus Katedros aikštėje, kur bus rengiamos Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju iškilmės, pagal organizatorių skaičiavimus, gali dalyvauti iki 50 tūkst. žmonių.
Apie Teofilių Matulionį itin daug medžiagos sukaupusi dr. Roma Zajančkauskienė, Birštono muziejaus struktūrinio padalinio vadovė, kurios disertacija neapsiribojo informacijos rinkimu vien tik Lietuvoje, bet ir kai kuriose vietose Rusijoje, kur buvo vienaip ar kitaip gyvenęs, kalėjęs Teofilius Matulionis. Jos pasisakymus šia tema galima išgirsti radijo laidose bei per televiziją. Pasak vienos iš bendradarbių, Roma Zajančkauskienė išgyveno ir gyveno šio iškilaus žmogaus likimo peripetijomis. O susitikus, štai, ką ji papasakojo apie Teofilių Matulionį.
Gimimas ir gyvenimo kelionės pradžia
Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime, Alantos valsčiuje (dabar – Anykščių r.), pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mirus motinai, našlaičiais liko trys vaikai, tarp jų ir būsimasis arkivyskupas. Namuose pramoko skaityti lenkiškai ir lietuviškai. Vėliau mokėsi privačiai, o nuo 1887 m. – Daugpilio realinėje gimnazijoje. Baigęs penkias klases 1891 m., aštuoniolikmetis jaunuolis įstojo į Petrapilio kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1900 m. kovo 4 d., nes, suabejojęs pašaukimu, iš seminarijos buvo išstojęs ir vėl priimtas po trejų metų.
Surinkta medžiaga apie Teofilių Matulionį
1900 m. kun. T. Matulionis paskiriamas vikaru į Varaklianų parapiją, bet netrukus perima klebono pareigas Bikavos parapijoje (Latvija, Latgalos regionas). Vietinė aristokratija nelabai palankiai priėmė jaunąjį kleboną, bet Bikavoje jis vis dėlto tarnavo beveik 9 metus. Nepaklusęs caro valdžios išleistam įstatymui, draudžiančiam katalikų kunigui krikštyti kūdikį, jei vienas iš tėvų yra katalikas, o kitas stačiatikis, kun. Teofilius buvo atleistas iš klebono pareigų, nušalintas nuo bažnytinių pareigų, negalėjo viešai vadovauti pamaldoms ir privalėjo nuolat būti prie Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios esančiame vienuolyne.
T.Matulionis: „…skelbiau krikščionių tikėjimo tiesas ir moralę…”
Įdėmiau susipažinus su garbingojo kankinio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimu atrodo, jog arkivyskupas nepaprastai sistemingai ir tvirtai iš meilės Dievui ir jam pavestiesiems vykdė savo pašaukimo pareigas. Išties, vyskupas Teofilius viename tardymų paklaustas, ką jis darė, kad išnyktų ginkluoto pasipriešinimo judėjimas vyskupijos ribose, atsakė: „Nieko, išskyrus tai, kad skelbiau krikščionių tikėjimo tiesas ir moralę”. Tobulas atsakymas ganytojo, žinant istorinį kontekstą ir jo sudėtingumą. Dėl gilaus tikėjimo vyskupas atidžiai žvelgė į laikotarpio aktualijas ir rado tuometinių problemų sprendimus. Prieštaringai vertinamas kanauninkas J. Stankevičius 1962 m. rašytuose atsiminimuose įvardina Kaišiadorių vyskupą T. Matulionį: „Tai buvo vyskupas kalinys, vyskupas kovotojas. Kada nors turės istorija tarti savo žodį: ar tinkami buvo jo kovos metodai?” Jau 2016 m. gruodžio 1 d. Popiežius Pranciškus arkivyskupą įvertino kankiniu.
Lietuvos ir užsienio lietuviai arkivyskupo Teofiliaus gyvenimo pavyzdžiu stiprina savo tikėjimą 55 metai. Šis ganytojas yra reikalingas vieisiems krikščionims realistams, kurie siekia giliau pažinti Viešpatį ir Evangeliją. Garbingasis Teofilius nešė Evangelijos vertybes tuo metu, kai siautėjo carinės priespaudos vėjai, bolševikinio teroro audra, laisvos Lietuvos augimas, vokiečių okupacija, Lietuvos sovietinio ateizmo sąlygomis.
Garbingasis arkivyskupas Teofilius giliai kentėjo ir mylėjo visus: tiek artimus, tiek ir priešus. Iš arkivyskupo elgesio ir kalbos manieros buvo nesunku justi kankiniui būdingą evangelinę mintį: „Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino ką daro”. 1956 m. balandžio 19 d. laiške iš įkalinimo Mordovijoje vyskupas rašo: „Kur mūsų brolių lietuvių nėra! Nemalonus likimas išblaškė po platų pasaulį. Belieka maldauti Viešpatį, kad duotų visiems malonę ištverti, paguodą ir kuo greičiausiai grįžti į Tėvynę pas savuosius”. Gili malda buvo ta priemonė, kuria kankinys stiprino savo tikėjimą, pasitikėjimą Dievo Apvaizda, vildamasis sulaukti, kada jo brangi tėvynė bus laisva. Garbingasis arkivyskupas Teofilius per paskutinį dešimties metų įkalinimą Vladimiro kalėjime ir politinių kalinių lageryje Potmoje sugebėjo išlaikyti sveiką ir linksmą Dievuje širdį. Todėl šis Dievo žmogus šiandien mums yra drąsos, tvirtumo, dvasingumo ir gyvo žydinčio tikėjimo bei ištikimybės savo pašaukimui neįkainojamas pavyzdys.
Kaip suvokė savo uždavinį 1943 metais Kaišiadorių vyskupas, skaitome jo pirmajame ganytojiškame laiške: „Man pavesta rūpintis jūsų amžinuoju išganymu, pavesta būti jūsų sielų atsakingiausiu prieš Dievą ganytoju, būti jūsų tėvu ir vadu kelionėje į amžinosios laimės dangaus karalystę”. Vyskupas Bažnyčią laikė šeima, o savo tarnystę tapatino su tėvu, kuriam rūpi saugi šeimos aplinka, dvasiniai ir materialūs turtai. Taip pat puikiai suvokė, kokios yra kariuomenės vado pareigos.
Sovietinės ir fašistinės okupacijų užgriuvusios bėdos pareikalavo sumanumo ir drąsos sprendimų ir žingsnių galimybei. Iššūkiai anaiptol neišgąsdino Kaišiadorių vyskupo T. Matulionio, kuris tapo tikruoju savo tikinčiųjų gynėju, o ofenzyvaus tikėjimo gynimu realiai stiprino pogrindinį lietuvių pasipriešinimą okupacinei santvarkai.
Šiandien su įdomumu skaitome, kokias problemas Lietuvoje išskyrė vyskupas Teofilius. Ingreso į Kaišiadorių katedrą metu vyskupas išreiškė susirūpinimą, kad vyrauja moralinis žmonių pakrikimas, atšalęs tikėjimas, apleisti sakramentai, apleistas Šventų dienų šventimas, neapykanta vienų kitiems, žiaurumas, neteisingumas, svetimo turto negerbimas, šeimų skyrybos, šeimos sudaromos vien civilinės metrikacijos aktu be Santuokos sakramento, negimusių gyvybių žudymas, vengimas šeimos, degtinės gaminimas, girtuoklystė, vedanti žmones prie ištvirkimo ir išsigimimo, prie skurdo. Tačiau nepaisant visuomenės žaizdų įvardijimo, vyskupas Teofilius Matulionis pasiūlė kelius įveikiant minėtąsias negeroves: tikintieji turėtų atsinaujinti Kristuje, dažnai praktikuoti Komuniją, pamaldumą Marijai. Darbas pasiseks, jis bus paremtas malda, pareiginga Išpažinties ir Švenčiausiojo Sakramento praktika. Anot vyskupo, šeimose ypatingai turi viešpatauti meilė, santaika, ramybė ir susiklausymas, krikščioniškas auklėjimas. Tėvai turi būti pavyzdys vaikams. Svarbiausia parama šeimai yra malda, kuri mūsų laikais daugelio yra užmiršta. Dėl to yra tiek daug blogio pasaulyje, kad tiek maža maldos. Toliau jis ragina imtis žingsnių: šeimose tėvai turėtų pratinti kasdieną melstis, šventadieniais dalyvauti šv. Mišiose, nes nuo to priklauso žemiškoji ir amžinoji laimė. Šeimos turėtų būti pamaldžios, šventos, skaisčios, blaivios. Tuomet graži bus Tėvynės ateitis.
Kokie šiuolaikiški pastebėjimai ir tiesūs su tėviškumu išsakymu.
Arkivyskupas karo sunkumų akivaizdoje ragino neprarasti pusiausvyros, pasitikėti Dievu, prisiminti Kristaus įspėjimą: „Prašykite ir jums bus duota; ieškokite ir rasite, belskite ir jums bus atidaryta“ (Lk 11, 9). Šauktis Dievo gailestingumo, bet prieš tai būtina sąlyga – susitaikinti su Dievu per Atgailos sakramentą. Arkivyskupas mėgo pabrėžti Bažnyčios, kaip katalikiškos šeimos, vienybę, ragindamas vieniems kitus palaikyti malda.
Arkiv. T. Matulionio kankinystės kelias atskleidžia, kad gyventi dieviškosiomis dorybėmis – tai ne priklausyti sustingusiai tikrovei, o nuolat judėti, keliauti, kopti Dievop, bręsti. Kankinystė – veikiau ne akimirkos apsisprendimas, o visą gyvenimą trunkančio brendimo vyksmo išskaidrinimas, sustiprinimas, tikrove paverčiantis pačius neįtikimiausius paradoksus: arkiv. T. Matulionis iš kalinimo Mordovijoje siunčiamoje savo nuotraukoje užrašo: „Laisvas kalinys“. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystėje dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė yra dinamiškos. Kuo daugiau yra kančios ir ištvermės arkivyskupo gyvenime, tuo labiau juntamas jo teologinių dorybių augimas ir stiprėjimas, vedantis į šventumo pilnatvę, į visišką supanašėjimą su Nukryžiuotuoju Viešpačiu ir susivienijimą su Juo. Nors kiekviena iš šių trijų dorybių turi savitą raišką ir kai kuriomis gyvenimo aplinkybėmis stipriau pasireiškia viena ar kita, iš esmės visos trys veikia ir auga drauge, rišamos meilės dorybės, kuri yra tobulumo raištis (plg. Kol 3, 14) ir visų dorybių ugdytoja.
Klusnumas Dievo valiai – išskirtinis arkivyskupo bruožas
Šv. Tomas Akvinietis į Dievą kreipdavosi nuostabia malda: „Mano Dieve, duok man šviesos, kad pažinčiau Tavo šventą valią, ir duok man jėgų, kad ją išpildyčiau”. Anot M. Buberio, jeigu žmogus vadovaujasi Dievo valia, tuomet aptinkame išreikštą jo tikėjimą, arba, kitaip sakant, tikintysis gyvena Dievo tempu. Didysis Bizantijos teologas Maksimas Išpažinėjas (+ 662 m.) teigia, kad žmogiškoji valia sukurta linkti link sinergijos su Dievo valia. Žmogus, kurio valia derinama prie Dievo valios, pasiekia pilnatvę. „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas” (1 Tes 4, 3). Pabrėžti Dievą ir jo valią pasaulio ir jo galybių atžvilgiu yra tolygus veiksmas kaip liudyti tiesą. Žmogus tampa tiesa, tampa savimi, kai tampa atitinkančiu Dievą. Tada jis pasiekia savo tikrąją esmę.
Vyskupas savo laiškuose iš tremties vietų dažnai rašo: „Būk valia Tavo!” Tokia vyskupo Teofiliaus nuostata kankinystės akivaizdoje parodo, kad tremtyje jis buvo pasiekęs krikščioniško gyvenimo pilnatvę, suprato, kad tokiu būdu per savo klusnumą bendradarbiauja Kristaus kryžiaus klusnume.
Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio pasivedimas Dievo valios impulsams buvo maldos su Šv. Raštu išdava. Ne kartą kratų metu kalint buvo konfiskuota iš vyskupo Teofiliaus Evangelijų knyga. „Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingus ir neišmanančius žmones“ (1 Pt 2, 15). „Nebūkite neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia“ (Ef 5, 17). „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje” (1 Tes 5, 16–18). Visišku pasivedimu Dievo valios vykdymui išreiškiama priklausomybė Dievui, o kartu tai yra nuolankumo dorybės ryškiausias bruožas. Arkivyskupas T. Matulionis, anot amžininkų, ramybės dovaną priskyrė Dievo gailestingumo malonei. Pasivedimas Dievo valiai rodo, kad arkivyskupas T. Matulionis visiškai pasitiki Dievu ir priima visus gyvenimo iššūkius, kaip Dievo jam skirtus ir naudingus išganymo keliui.
Gailestingumo žmogus
1956 m. sugrįžęs iš Rusijos kalinimų ir tremties, apsigyvenęs Lietuvoje, Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis rašo popiežiui, prašydamas paskirti vyskupu pagalbininku kan. Vincentą Sladkevičių. Šis arkivyskupo laiškas perpintas nuolankiu atsidavimu Šventajam Tėvui ir dėkingumu Dievui už visa tai, ką jis patyrė gyvenime. „Dievo geraširdiškiausiu gailestingumu jau pasiekiau aštuoniasdešimt ketverius amžiaus metus”, – rašo žmogus, kuris buvo sekamas daugiau nei penkiasdešimt gyvenimo metų, nuo 1909 m. iki gyvenimo pabaigos 1962 m. Tai, kad arkivyskupas Teofilius pamini kaip patį brangiausią prisiminimą iš įkalinimo patirčių įvykį, susijusį su tardytojo atsiprašymu ir jo širdies atsivėrimu žmogiškumui, išraiškingai kalba apie patį kankinį Teofilių kaip kupiną dieviškojo gailestingumo žmogų.
Arkivyskupo meilės Dievui raiška per meilę artimui
Ganytojo pareiga rūpintis pačiais mažiausiais arkivyskupui Teofiliui buvo artima ir laisvės dienomis, ir kalinimo metu. Arkivyskupo tarnas S. Skopas savo atsiminimuose apie vyskupą T. Matulionį rašo, kad sugrįžęs iš Amerikos (1936 m.) Šv. Mikalojaus bažnyčios rektorius vysk. T. Matulionis prisiėmė „Pareigą kiekvieną penktadienį duoti išmaldą apie ketvirtą valandą po pietų. Prisirinko didžiulė eilė, kaip sakoma, elgetų. Vyskupas dalina vieną penktadienį pinigus ir kitą penktadienį, ir vis eilė nesibaigia (ubagų) pavargėlių. Mat pasirodė, kad eina po du, tris, keturis kartus išmaldos tie patys”. Vyskupas tai sužinojęs davė išmaldą antrąkart atėjusiam, tačiau nusijuokęs pasakė kitą kartą po du kartus neiti. Iš šių aplinkybių išryškėja meilė vargstantiems žmonės ir atlaidumas suklydusiems. Vis dėlto vyskupas pamoko gero elgesio taisyklių norintį jį apgauti. Šių labdaros dalijimo penktadienių praktika, anot S. Skopo, truko neilgai, nes jais ėmė naudotis ne tik katalikai, bet ir žydų tikėjimo žmonės. Vyskupas tuomet įvedė praktiką – ateiti išmaldos su savo klebono rekomendacija. Užeidavo žmonės pasiskolinti ir pinigų, kuriuos ne visada grąžindavo.
Vienam užsukusiam vargo prispaustam žmogui jis pasiūlė savo drabužių, net savo seną sutaną, kad stokojantis pasisiūdintų šiltą rūbą. Vyskupus Teofilius gailėjo karo ir kitų nepriteklių išvargintų žmonių. Anot seselės A. Misiūnaitės, ilgametės vyskupo šeimininkės, vyskupas nepaprastai kuklus, labai geros širdies: kaliniams siųsdavo maisto, šelpdavo pinigais visus elgetas, kurie tik kreipdavosi.
Ypatingas arkivyskupo Teofiliaus Matulionio meilės artimui veiksmas buvo paslėpta ir išgelbėta iš žydų geto Estera Elinaitė. Ji tapo viena iš likusių gyvų 300 vaikų buvusiame Kauno gete, kuriame gyveno apie 5000 vaikų. 1943 m. spalio 26 d. šią trejų metukų amžiaus mergaitę mama išvedė iš geto ir iš pradžių nuvedė į S. Čiurlionienės namus, bet po kurio laiko mergaitė buvo atvesta į Benediktinių vienuolyną. Arkivyskupo T. Matulionio nurodymu buvo nuspręsta ją iš pradžių paslėpti Kauno bendiktinių vienuolyne, bet vėliau, vardan saugumo, kad vokiečiai tikrindami vienuolyną nesurastų, mergaitę pervežė į Čiobiškio vaikų namus, kurio auklėtojomis dirbo taip pat benediktinės. Kiek vėliau ir iš vaikų namų ji buvo pervežta ir paslėpta Kaišiadorių bažnyčios varpinėje. Tokiu drąsiu elgesiu vyskupas T. Matulionis ir benediktinių vienuolyno vyresnioji sesuo Liucina (Rozalija Rimšaitė) išsaugojo penkis žydų kilmės vaikus. Šioje vaiko išgelbėjimo istorijoje yra dar vienas svarbus epizodas. Kap pasakoja pati Estera, pasiimti vaiko atvykusiai motinai vyskupas T. Matulionis rūpestingai pasiūlė nakvynę kurijoje, o kitą dieną išleido vykti į Čiobiškį, kuriame augo mergaitė. Vyskupas ypač pabrėžė Esteros gabumus muzikai, ragindamas juos ugdyti.
Gėrio darymas artimui yra Dievo meilės pasekmė. „Tikras maldingumas yra lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuteptą šiuo pasauliu” (Jok 1, 27). Savo atsiminimuose 1954 m. anglas Frank Kelly, kalėjęs Vladimiro kalėjime su vyskupu T.Matulioniu, aprašė jaudinantį įvykį, atskleidžiantį jo meilę artimui. Susirgęs Kelly draugas Hunold kalėjimo kameroje labai blaškėsi, tuomet vyskupas Teofilius priėjo prie ligonio, atsisėdo ir labai tyliai meldėsi, ir buvo ramu. Abu taip praleido prie sergančiojo budėdami visą naktį. Šis įvykis paskatino Frank Kelly artimai bendrauti su vyskupu T. Matulioniu ir jį prižiūrėti. Vladimiro kalėjime vyskupas T. Matulionis kaliniui, kalinčiam toje pačioje kameroje, atidavė savo šilčiausią megztinį. Kai kamerą vėdindavo, vyskupas šalia atviros orlaidės šaldavo, tačiau paskolinto šilto drabužio nepaprašė grąžinti.
Vyskupo Teofiliaus Matulionio puoselėta artimo meilė ryški ir jo kaip Kaišiadorių vyskupo veikloje. 1946 m. vasario 26 d. Kaišiadorių vyskupas T.Matulionis, siunčiamame laiške Saugumo liaudies komisarui išvardijęs sovietinių pareigūnų savivaliavimo bažnyčiose, klebonijose atvejus, pareikalauja išsiaiškinti aplinkybes, apsaugoti Bažnyčią ir tikinčiuosius, sugrąžinti areštuotus 7 kunigus ir leisti grįžti prie ramaus pastoracijos darbo. Vyskupas ragina tikinčiuosius remti suimtus ir nuteistus kunigus, paskiriant iš buvusių jų parapijiečių rinkliavų 2/3 lėšų. Ši meilės artimui iniciatyva buvo paskatinta laikotarpio sąlygų ir susidariusios situacijos.
Palaimintasis Teofilius buvo giedrios nuotaikos žmogus. Ypač paminėtinas puikus jo humoro jausmas, reiškęsis net itin beviltiškomis aplinkybėmis ir praskaidrindavęs drauge su juo kalėjusių žmonių mintis. Jis kėlė šalia kalinčiųjų mintis į Dievo pažadą, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems (plg. Rom 8, 28). Arkivyskupo humoras atskleidžia jo asmenybės pilnatviškumą ir jo supratimą, kad Viešpats yra su žmogumi net beviltiškiausiose aplinkybėse. Kalėjime juokaudavo ir dėl to, kad įveiktų psichologinę įtampą. Iš kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas yra užrašytų vyskupo Teofiliaus sakytų anekdotų. Jie publikuoti P. Gaidos knygoje „Nemarus mirtingasis”. Kai dienos lietingos, internete susiradę knygą, praleisite nuostabų laiką skaitydami.
Požiūris į šventuosius
Arkivyskupas pasitikėjo ir ragino naudotis šventųjų užtarimu, ypač mūsų tautos šventųjų: šv. Kazimiero ir tų, kurie „nors dar nėra Bažnyčios paskelbti šventaisiais, bet jau yra pas Dievą ir gali mums padėti”. Yra žinoma, jog vyskupas Teofilius aplankė kaip piligrimas pirmųjų amžių kankinių katakombas Romoje ir aukojo šv. Mišias. Pakeliui į Romą iš traukinio išlipo, kad pagerbtų šv. Antaną Paduvoje. Dalyvavo 1934 m. balandžio 1 d. šv. Jono Bosko paskelbimo šventuoju iškilmėse Vatikane. Vyskupas, raginęs kreiptis į šventuosius, pabrėžė, kad malonė prigimties nenaikina, bet ją tobulina. Šiomis dienomis vykstąs palaimintojo skelbimo įvykis yra nuostabi proga prisiminti Bažnyčios stiprybę, glūdinčią šventųjų bendravime.
Arkivyskupas Teofilius Matulionis visas dorybes praktikavo su Dievo vaiko laisve, pasitikėjimu ir džiaugsmingu paprastumu. Jis gyveno vidine ramybe ir net ištikus sunkumams jis savo laimę matė Dievo valios vykdyme. Čia prisimintini dažnai pasitaikantys asmeniškuose laiškuose artimiesiems: „Būk valia Tavo!”. Arkiv. T.Matulionio tikėjimo dorybė ypač raiškiai atsiskleisdavo visa – net kančias ir vargus – klusniai priimant kaip Dievo meilės ženklus ir dėkojant už tai: „Aš dėkoju Dievui, kad galėjau kentėti už Kristų”. Visiškas pasitikėjimas Dievu byloja apie arkivyskupo vidinę bendrystę su Kristumi, kurio „maistas” buvo vykdyti Tėvo valią (plg. Jn 4, 34). Ši glaudi vienybė įgalino palaimintąjį Teofilių Matulionį atsižadėti savęs ir priimti skausmą bei kentėjimus kaip sekimą Evangelijos tiesa. Kad rastum gyvenimą, turi prarasti gyvenimą, kad išsigelbėtum, turi imti kryžių. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio didinga asmenybė neabejotinai yra švyturys, savo gyvenimu ir mokymu skleidžiąs žmogiškojo gyvenimo tobulumo spindulius.
Spygliuotas kelias iki grįžtant į Lietuvą
Lietuvos ir Rusijos vyriausybėms susitarus pasikeisti kaliniais, vysk. T. Matulionis kartu su grupe kitų kalinių buvo išleistas ir grįžo į Lietuvą. Vos kirtus SSRS sieną ir atvykus į Latviją paaiškėjo, jog T. Matulionis – vyskupas. To nežinojo nei kalėjimo viršininkai, nei kameros draugai.
1934 m. T. Matulionis lankėsi Romoje, dalyvavo šv. Jono Bosko kanonizacijos iškilmėse ir audiencijoje pas popiežių Pijų XI, apie vysk. Teofilių taip pasakiusį: „Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį”.
Atsižvelgdamas į lietuvių išeivių prašymą, vysk. Teofilius nuvyko susitikti su JAV lietuvių bendruomenėmis. Grįždamas (1936 m.) aplankė Egiptą ir Šventąją Žemę.
Parvažiavęs į Lietuvą apsigyveno prie seserų benediktinių vienuolyno Laikinojoje sostinėje, talkino Kauno arkivyskupui Juozapui Skvireckui pastoracijos darbuose, ėjo šios arkivyskupijos oficiolo bei Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. Įvedė nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją Šv. Mikalojaus bažnyčioje Kaune, rūpinosi misijomis.
1943 m. mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai, vysk. T. Matulionis paskiriamas Kaišiadorių vyskupijos ordinaru. Jis gynė Bažnyčios teises prieš vokiečių okupacinę valdžią, o artėjant frontui ragino kunigus likti savo tarnystės vietose.
1946 m. vysk. Teofilius buvo areštuotas, nes nesutiko bendradarbiauti su Rusijos valdžia. Pradžioje buvo įkalintas Oršoje, vėliau – Vladimire, galiausiai atsidūrė Mordovijos invalidų namuose.
1956 m. vysk. Teofiliui leista grįžti į Lietuvą. Apsigyveno Birštono klebonijoje pas kun. Joną Jonį, artimą bičiulį bei pagalbininką, ir perėmė vyskupijos valdymą iš kan. Juozapo Stankevičiaus.
Negavęs Rusijos valdžios pritarimo, bet turėdamas Apaštalų Sosto leidimą, vysk. Teofilius 1957 m. gruodžio 25 d. slapta konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių. Dėl to susilaukė valdžios nemalonės. 1958 m. vysk. Teofilių prievarta apgyvendino Šeduvoje (Radviliškio r.). 1962 m. Apaštalų Sostas jam „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ suteikė arkivyskupo titulą.
1962 m. rugpjūčio 20 d. arkivyskupas Teofilius Matulionis mirė. Palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.
Pagal Romos Zajančiauskienės pasakojimą – Vilija Čiapaitė
