Teatro šventė Serbentinės kaimo klojime

IMGP0636Jau devintąjį kartą Serbentinės kaime, ramybės ir gamtos prieglobstyje rymanti A. Lietuvininkienės sodyba sulaukė svečių.

Kasmet čia suguža žmonės, norintys dvasiškai pasikrauti, patūnoti ant šviežiai nušienauto ir saulės spinduliuose išdžiūvusio šieno, sukrauto klojime. Nuo saulės, vėjo ir laiko papilkavusios pastato sienos visus metus saugo aslą, senus rakandus nuo gamtos krečiamų išdaigų. Čia pat stovi vežimas su drobynomis, į kurį sulipę krykštauja atvykę vaikai. Trumpam, tik pusdieniui čia sudrumsčiama ramybė. Miestelėnai ir kaimo žmonės, kas važiuoti, kas pėsčiomis, traukia Lietuvininkienės sodybos link, nes čia vyksta kasmetinis klojimų teatrų festivalis „Vėtrungė“.

Šie metai, rodos, eiliniai, tačiau Naujosios Ūtos laisvalaikio salės vadovė Anelė Lukjančuk kartu su bendraminčiais švenčia mėgėjų teatro 25 metų jubiliejų.

Iki šventės pradžios susirinkusieji stebėjo Panevėžio aklųjų ir silpnaregių sąjungos dramos studijos „Arka“ ir Panevėžio r. Šilagalio kultūros centro vaikų ir jaunimo kolektyvų (rež. Rima Žostautienė), Elektrėnų kultūros centro dramos kolektyvo (rež. Nijolė Skorubskienė) ir Elektrėnų KLC Gilučių kultūros klubo dramos kolektyvo (rež. Vida Vičkačkienė), Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro mėgėjų teatro (rež. Angelė Jaruševičienė), Prienų „Žiburio“ gimnazijos moksleiviško teatro (rež. Alma Vaišnorienė) ir pačių jubiliatų Prienų kultūros ir laisvalaikio centro Naujos Ūtos vaikų mėgėjų teatro (rež. Anelė Lukjančuk) bei suaugusiųjų (rež. Anelė Lukjančuk ir Virgilijus Kedys) pasirodymus.

Gamta taip pakoregavo, kad vėsokas oras daugumą suginė klojiman, kur vieniems teko ant suolų sėdėti, kiti gi ant sukrauto šieno patogiai įsitaisė, o treti prie atvirų klojimo durų vežiman ar ant trinkų susėdę spektaklius stebėjo.

Pertraukų metu net kai kurių į lauką neiškrapštydavo, nes nesinorėjo praleisti progos kartu padainuoti ir pasiklausyti Olgos Paukštienės iš Ignalinos dainų, kurioms pritarė jos pačios pirštais virpinamų gitaros stygų skambesys.

Anelė Lukjančuk

Anelė, vietinių vadinama Aneliuke, baigė Vilniaus kultūros mokyklą. Čia ji įgijo saviveiklinio dramos kolektyvo vadovo specialybę. Su diplomu rankoje grįžo į Naująją Ūtą. Gyvenimas taip pakoregavo, jog diplominiam darbui apsiginti jauna ir energija trykštanti studentė per pusmetį pastatė tris spektaklius, kurie buvo įvertinti labai gerai. Gal dėl to jaunatviško naivumo savam kailyje netelpanti jauna režisierė išvyko dirbti į Marijampolės rajoną. Tačiau prieš 25 metus, paprašyta padirbėti gimtajame Naujosios Ūtos krašte, gimtinės šauksmui neatsilaikė – atėjo į šio kaimo kultūros namus. Argi jauna ir guvi mergina sėdės rankas sudėjusi? Jos energija ir entuziazmas traukte traukė žmones. Buvo statomi spektakliai, o juos bežiūrint ne vienam kilo noras vaidinti. Pasitikėjimas režisiere, kuri ir pati nevengdavo su mėgėjais scenoje pasirodyti bei užkrėsti noru vaidinti, suburdavo nemažai norinčių patekti į jos režisuojamus spektaklius. Gal pradžia ir buvo sunki, tačiau Anelė visada į tai numodavo ranka, nes ją supo gausus bendraminčių būrys: Giedrius Stasytis, Ramunė Užumeckytė, Mantas Kurtinaitis, Vaidotas Venckus, Vaida Brūzgaitė, Justina Lukoševičiūtė, Saimonas Juodys, Neringa Kandrotaitė, Aurelija Ališauskaitė, Vytas ir Izolda Aidukai, Vilija Zablackienė, Sincevičienė, Zuzana Suchorūkovienė, Rimgailė Vyšniauskaitė, Lukas Kurtinaitis, Romas Malaškevičius, Elvina Klimaitė, Vytas ir Gerina Davidavičiai, Daina Kandrotienė, Tautvydas Vencius, Matas Stadalius, Kamilė Šeškevičiūtė, Karolis Stadalius bei kiti, kurie daug džiaugsmo įnešė į mėgėjiško teatro gyvenimą.

Vis keitėsi spektakliai, o režisierė liko ta pati. Su spektakliais buvo aplankyta ne vienas renginys, švenčiami jubiliejai. Visur kolektyvas su Anele buvo džiugiai sutinkamas ir palydimas su prašymu sugrįžti, o tai reiškia, jog jie laukiami su naujais spektakliais, naujomis idėjomis.

Kolektyvo pripažinimas buvo dalyvavimas Tauragėje 2014 metų respublikinės dainų šventės apžiūroje ir liepos 6 dieną Sereikiškių parke Teatro dienoje, skirtoje Kristijono Donelaičio jubiliejui paminėti. Tai tarsi atlygis už darbą, kuris yra neatsiejama Anelės gyvenimo dalis. Pastatytą pagal K.Donelaičio „Metų“ ištrauką (iš „Rudens gėrybių“) kūrinį galės stebėti visa Lietuva ir ne tik.

O gyvenimas pateikia daug staigmenų. Vienos jos būna labai mielos širdžiai ir sielai, atgaiva kūnui, tačiau apie nemalonumus Aneliukė stengiasi nutylėti. Tuomet akyse pasirodo išdavikės ašaros, tačiau lyg burtų lazdele mostelėjusi ji vėl šypsosi, tarsi blogį gindama šalin. Juk gyvenime lazda turi du galus – antrasis tikrai skaudžiau muša…

O aš labai džiaugiuosi, kad tokių žmonių, kaip Anelė, yra mūsų krašte. Jos pastatyti spektakliai – K. Binkio „Dešimt litų ir gyvybė“, „Tamošius Bekepuris“, J. Baltušio „Gieda gaideliai“, to paties autoriaus novelės „Valiusei reikia Alekso“, J. Marcinkevičiaus „Baladė apie Ievą“ ir daug kitų. Visų nesuminėsi, nes net pati režisierė pasimeta juos vardindama. Juk 25 metai – ilgas laiko tarpas kūrybiniame gyvenime, pilnas netikėtumų, staigmenų ir gerų žmonių, kurie it magneto traukiami šliejasi vieni prie kitų.

Šventinės akimirkos

O į klojimą pasveikinti jubiliatų atvyko Seimo narys Andrius Palionis su žmona Kristina, Prienų rajono savivaldybės mero patarėjas Raimundas Morkūnas, Tarybos nariai Alvydas Vaicekauskas, Martynas Butkevičius, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro direktoriaus pavaduotoja Ligita Gedminienė, seniūnas Algis Aliukevičius ir dar visas būrys žmonių, savo buvimu pradžiuginęs ne tik režisierę, bet ir mėgėjų teatro esamus ir buvusius, prijaučiančius narius.

Ir štai, Algio ir Astos Stadalių išvirta žuvienė sulaukė būrio smagurių. Asta vos spėjo samčiu semti gardžią, ant kelmo virtą ir kaimo kvapo prisigėrusią sriubą. Skanumėlis, čepsėdami valgė ir gaspadorių gyrė.

Dar ilgai netilo kalbos, sveikinimai. O elektrėniškiai, panevėžiečiai klausinėjo, ar kitais metais bus šventė, nes jie jau grįžę ruošis kitam kartui. Pasak jų, jie čia jaučiasi tarsi namuose, ir jau nuo pavasario laukia kelionės į Serbentinės kaimą ir autentišką klojimą, kur jų nebaugina nei asla, nei uodai, nei sėdėjimas ant šieno.

Vilija Čiapaitė

Taip pat skaitykite

2 komentarai

  1. Anelė

    Ačiū Vilijai už puikų straipsnį ir visiems už gražius žodžius ir sveikinimus.

    Anelė

  2. Olga Paukštienė

    Dėkui už gražius žodžius, miela Vilija. O „Vėtrungė“ ir man labai patiko. Prašiau draugių, kad praneštų, kada ji bus kitąmet. Būtinai išderinsiu laiką atvykt! Aktoriams linkiu sveikatos, sutarimo ir ne tiek skaudžių, kiek vaisingų kūrybinių kančių. To paties – ir režisieriams. Ir dar – kantrybės, kurios rezultatais mes, žiūrovai džiaugiamės. Esu vaidinus trupučiuką, esu ir spektaklius rašius, režisavus juos – gerai žinau, kiek reikia pasistengti, kol spektaklį gali žiūrovui parodyti… SĖKMĖS!
    Olga.