Po penkerių metų Kęstutis Kasparavičius vėl atvyko į Prienų J. Marcinkevičiaus viešąją biblioteką.
Prieš renginį abu sutūpę priklijavome popierių ant grindų, ant kurio, kaip tikino dailininkas, atsiras žirafa, o nuspalvinti ir suteikti jai vardą teks vaikams.
Į susitikimą su dailininku Kęstučiu Kasparavičium susirinko gana gausus būrys smalsučių iš lopšelio-darželio „Saulutė“ (priešmokyklinukai) ir „Ąžuolo“ progimnazijos pirmokėliai.
Renginio įžanginį žodį tarė Gražina Grigaliūnienė, trumpai supažindinusi su žmogumi, kurio knygeles vaikai noriai skaito ir retas kuris neturi savo namų bibliotekėlėje. Mažieji įdėmiai klausėsi, tačiau jau rankutės kilo, nors pats dailininkas dar nebuvo taręs nė žodžio.
Pagaliau ir jis pradėjo savo pasakojimą apie ilgą ir nelengvą kelią dailės ir iliustratoriaus link.
Kęstutis gimė Vladislavoje (Trakų r.). Mokslai buvo visiškai nesusiję su daile, nes baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą ir įgijo choro dirigento specialybę. Po mokyklos baigimo, beveik po devynerių metų, baigė Vilniaus dailės institutą ir tapo dizaineriu. Dar po trejų metų pasirodė pirmoji jo iliustruota knyga. Nuostabias Kęstučio iliustracijas įvertino užsienio leidyklos ir tik po gero dešimtmečio jo ranka išdailintos knygos vėl buvo pradėtos leisti Lietuvoje.
Žavinga ir vaikiškai nuoširdžia šypsena besišypsantis dailininkas kaipmat užkariauja mažųjų ir suaugusiųjų širdis. Ir šį kartą Kęstutis vaikus supažindino su pagrindine iliustracijų piešimo technika, tai pieštuku, teptukais, akvarele. Po to parodė, kaip atrodo iliustracijos be spalvų, papasakojo, kaip gimsta pasakų herojai. Vaikai žiūrinėjo, vartė, čiupinėjo iliustracijų pradinius darbus, tačiau juos labiausiai masino ant grindų patiestas popierius.
Pagaliau atėjo eilė piešti žirafą, susiruošusią eiti į šokius… Pirmiausiai vaikai rinko vardą. Ir kokių tik nesugalvojo! Tačiau vis tik dauguma nusprendė ją pavadinti Širdele. Po to buvo sprendžiama, kokius ji avės batus. Vieni siūlė sportinius batelius, tačiau nusprendė, jog prie karolių geriau tiks aukštakulniai. Kaip sakė, taip ir dailininkas nupiešė – gracingą ir skrybėlaite pasipuošusią žirafą, avinčią aukštakulnius. Vaikai supuolė pasteliniais pieštukais spalvinti suknelę, batelius. Kiekvienas „dailininkas” paliko savo parašą, kad prisimintų, jog 2014 metais prisidėjo prie per šimtosios žirafos gražinimo. Be abejo, gražioji Širdelė liks bibliotekos vaikų skyriuje ir visiems primins dailininko apsilankymą.
Vaikai, it spustelėjus mygtuku, skubėjo namolio. Šiuo metu jie dar nesusivokė, jog teko bendrauti su dailininku, kurio pasakų personažai dažnai sužmoginti gyvūnai, tik jam būdingais subtiliais pastelinių spalvų deriniais, atgaivinančiais ir tarsi paverčiančiais detalizuotu realistiniu piešiniu. Be to, tik kuriam laikui praėjus jie supras, kad kaip tik taip gimsta knyga ir iliustracijos.
Po renginio trumpai teko pabendrauti su Kęstučiu. Jis papasakojo apie keliones po Pietų Ameriką, apie žmones, kurie be galo nuoširdūs. Pasak jo, kad ir nemokėdamas kalbos, galėjai viską suprasti ir tave suprato, nes gestų kalba vis tik turi savo privalumų.
Be to, dailininkas sakė, jog gyvendamas nuostabiame gamtos prieglobstyje, Aukštadvario pakraštyje, labai džiaugiasi. Čia gimsta pasakų personažai, o baigti piešti keliauja ten, kur jiems ir priklauso…
Apkeliavęs ne vieną pasaulio šalį, pelnęs visą puokštę apdovanojimų, Kęstutis išliko žmogumi, kuris visa siela atsidavęs vaikų pasaulio gražinimui, jautriai reaguojantis į vaikus, kurie skaito ne tik jo parašytas ir iliustruotas knygeles. Jų gausa tikrai pasako, jog Lietuva turi deimantų skrynią, o vienas deimantas iš jos – Kęstutis Kasparavičius.
Vilija Čiapaitė
