Svarbūs Nemajūnų parapijos istoriniai dokumentai Stakliškių parapijos archyve (I)

!cid_ii_1437c65f058fd71e

Lokalinės istorijos tyrinėjimai, papildantys muziejų ekspozicijas ir parodas, neįmanomi be parapijų dokumentų tyrinėjimo. Jie dažniausiai parašyti lotynų, lenkų ir ikirevoliucine rusų kalba. Ne visi jie dėl pasitikėjimo tarp valstybės ir dvasininkijos stygiaus patenka į valstybinius archyvus, po truputį dūlėja ir į tyrinėtojų rankas nepakliūva. Vyskupijos, tarp jų ir Kaišiadorių, neturi lėšų ir specialistų tiek vyskupijos, tiek parapijų archyvuose esantiems dokumentai skaitmeninti. Tiesiog dabar visi atsakingai turime suprasti, kad parapijų dokumentai yra neišsemiamas lobis krašto istorijos tyrinėjimams.

Stakliškių parapijos archyvas lygiuojasi į Punios bažnyčios archyvą, kuris yra išsaugojęs pagrindinę dalį bažnytinių metrikų ir svarbių dokumentų. Stakliškių parapijos archyve gausu 18-19 amžiaus metrikų, parapijiečių sąrašų, vedybinių užsakų ir susirašinėjimo dokumentų. Dar prieš 5 metus, dirbdami šiame archyve, atkreipėme dėmesį į tris labai svarbius Nemajūnų parapijos dokumentus. Dabar nutarėme juos panagrinėti.

Nemajūnų parapijos 1863 m. laisvės kankinio Pranciškaus Kazlausko veiklos pėdsakai

Pirmasis svarbus dokumentas, esantis Stakliškių parapijos archyve, yra Nemajūnų parapijos 26 puslapių vedybų užsakų registracijos sąrašas, apimantis laikotarpį nuo 1861 iki 1878 m. Treji vedybų užsakai, viešai bažnyčioje skelbiami šventadieniais (būdavo ir dažniau), turėjo užtikrinti santuokos skaidrumą, nebuvimą jokių kitų įžadų.

!cid_ii_1437c6636e0b266f

Pirmieji to žurnalėlio puslapiai buvo rašyti dar klebono Pranciškaus Kazlausko paskutiniaisiais kunigavimo metais 1861, 1862, 1863 metais. Tyrinėjant kunigo veiklą 1863 m. sukilimo metu, iš karto į akis krenta pažįstamas braižas. Štai 1862 m. sausio 6, 7ir 14 dienomis, prieš susituokiant, buvo skelbti užsakai Nemajūnų parapijos Siponių kaimo gyventojui Steponui Revuckui ir Birštono parapijos Sokonių kaimo gyventojai Rozalijai Leonavičiūtei, o sausio 14, 21, 28dienomis –Kurmoniškių kaimo gyventojui Laurynui Bruškevičiui ir Dvareliškių jaunuolei Valerijai Minkauskaitei. Per 18 metų laikotarpį buvo duoti 566 užsakai po 3 kiekviename. 87 jungtuvių procedūros po šių užsakų neįvyko. Dauguma neįvykusių santuokų – 1863 ir 1864 metais. 1863 m. iš 20 užsakų neįvyko 8 santuokos, jaunikiai išėjo į mišką.

1864 m. buvo nutraukta Nemajūnų mūrinės bažnyčios statyba ir funkcionavimas ir dauguma jungtuvių, 47 iš 62, buvo perkeltos į kaimynines Birštono arba Punios bažnyčias.

Medinės  Nemajūnų bažnyčios šventų apaštalų Petro ir Povilo statyba 1876-1882 m.

Kitas labai svarbus Nemajūnų parapijos istorijai dokumentas yra lenkų kalba 89 puslapių 1876-1882 m. Nemajūnų bažnyčios statyboje dalyvavusių darbininkų ir vežikų sąrašas. Daugeliui yra žinoma, kad 1876 m. Nemajūnų klebonas Anzelmas Nonevičius pagal paruoštą projektą pradėjo medinės bažnyčios statybą, bet už tariamą savivalę caro valdžios buvo nubaustas pinigine bauda, o statyba buvo pristabdyta. Iš šio dokumento sužinome, kad esminis persilaužimas įvyko prieš 125 metus, kada 1879 m. gegužės 25 dieną įvyko Nemajūnų parapijos susirinkimas, kuriame nutarta: „Kad greičiau pastatyti Nemajūnų bažnyčią, kiekvienas ūkininkas šioje statyboje pėsčiomis turi atidirbti 24 darbo dienas, žemės nuomininkas už kiekvieną turimą žemės dešimtinę turi atidirbti po 2 darbo dienas, o daržininkas, turintis iki 1 dešimtinės (1,01 ha) turi atidirbti 2 darbo dienas per metus. Galima buvo už kiekvieną neatidirbtą dieną sumokėti po 0.5 carinio rublio“ (Stakliškių bažnyčios fondai – nesuinventorinta).

!cid_ii_1437c669566e8a5d

Už nedalyvavimą bažnyčios statyboje turtingesnieji ūkininkai dar galėjo sumokėti 6 carinius rublius. Kas pasinaudojo nuo statybos likusiais akmenimis arba išsivežė pelenus, turėjo sumokėti irgi 6 carinius rublius. Kas valdė valaką (21,6 ha), tas turėjo 4 dienoms duoti vežiką, kas mažiau – 3 dienoms ir atitinkamai toliau proporcingai.

1882 m. lapkričio 4 d., bažnyčios statybai einant į pabaigą, vėl įvyko parapijos susirinkimas. Kad būtų likviduotos statybos metu susidariusios skolos, buvo nutarta vieną vežikų kelionę į Vilnių statybos reikalais prilyginti 4 vežikų kelionėms į Kauną, Kaišiadoris, Marijampolę ar  Rūdiškes. Ši, palyginus, netolima kelionė į miestus prilygo 4 kelionėms į netoli esančius Gineitiškių ir kitus dvarininkų Ostrovskių, Gutovskių, Orvydų miškus už Užuguosčio.

Pačia statybų pabaiga laikytini 1884 metai, kada aukotojų lėšomis buvo pastatyta mūrinė šventoriaus, o vėliau ir kapinių tvora. Nemažai bažnyčiai aukojo vietiniai dvarininkai: Siponių dvaro savininkė Kučinska 1879 m. paaukojo 887 carinius rublius, Ustronės dvaro savininkas Zigmantas Moravskis – 1050 carinių rublių, Kurmoniškių dvaro savininkas Kazimieras Vaicekavičius – 500 carinių rublių. Katalikų tikėjimo Adomas Bartoševičius jau buvo miręs. Sūnus  Vaclovas Bartoševičius su žmona Ona Albanti buvo evangelikų tikėjimo, tad jų aukotojų sąrašuose nėra. Šlėktos Daunoravičiai, Jaciunskai, Budrevičiai ir kiti bažnyčios statybai aukojo po 20, eiliniai valstiečiai – po 5 carinius rublius. Juos galima būtų vadinti, kaip ir kitus to meto aukotojus, Nemajūnų bažnyčios fundatoriais, o šį dokumentą su keliais tūkstančiais pavardžių išleisti atskiru parapijos leidinuku, kad proanūkiai ir proproanūkiai didžiuotųsi savo protėvių pagarba tikėjimui, jų darbais, jų optimistiniu nusiteikimu gan sunkiu gyvenimo laikotarpiu.             

Bus daugiau

 Vytautas Kuzmickas,

istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti