Mama, tėtis ir vaikai – tokia, daugelio supratimu, turėtų būti šeima. Šiuolaikinis gyvenimas įnešė nemažai korekcijų į šį modelį, tačiau visuomet išliks tai, ką jis turėtų reikšti – saugumas. Šeimoje, kad ir kas ją sudarytų, saugūs turi būti vaikai, smurto ir baimės neturi patirti mamos, tėčiai turi būti gerbiami ir mylimi. Deja. Kiekvienam iš šių teiginių galima rasti priešpriešą realiame gyvenime, ir daug daugiau kiekvienas iš mūsų pateiktų neigiamų pavyzdžių, negu teigiamų.
Ar iš tiesų aplink mus vien tik blogybės, smurtas, alkoholizmas, nelaimingi vaikai, vyrai ir moterys? Su tuo nenori sutikti Jiezno seniūnijoje dirbanti Prienų Socialinių paslaugų centro specialistė Irena Danilevičienė, bet ir ji pripažįsta – blogio yra daug, ir jis geriau matomas nei gėris. O šeima, pati svarbiausia kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, labiausiai ir pažeidžiama negandų, kurios vienus sustiprina, priverčia dar arčiau glaustis vienas kito, o kitus – suardo, išskiria. Be aplinkinių pagalbos, dėmesio, o kartais ir griežtų žodžių kai kurie žmonės taip ir nesugeba atsitiesti, sugrįžti į šviesą ir šeimos laimę. Ir žodžiais, ir svariais darbais jiems padeda socialiniai darbuotojai, nepaliekantys be dėmesio ir paramos žmonių, patekusių į pažeidžiamųjų sąrašus. Irena socialine darbuotoja tapo neseniai, tačiau sako jau spėjusi įsitikinti, jog neapsiriko, rinkdamasi specialybę. Baigusi studijas, dirbo „Karališkoje rezidencijoje“, globojo pagyvenusius žmones, o ėmusi prižiūrėti socialinės rizikos šeimos, suprato, jog atrado tai, ko ieškojo. Padėti žmonėms, gilintis į jų gyvenimus ir problemas, o ypač globoti vaikus – labai įdomu ir prasminga. Irena sako, jog daugelis jos draugų negali suprasti, kuo gi toks patrauklus šis darbas, ir tą iš tiesų sunku paaiškinti. Juk labai sunku eiti į šeimą, kurioje viešpatauja alkoholis, kur tinginiaujama, kur vaikai nesulaukia tėvų meilės ir dėmesio. Būtent vaikai, nelaimingi ir skriaudžiami, yra svarbiausias postūmis dirbti, stengtis ir bandyti iš naujo ir iš naujo. Irena pasakoja dažnai stebėjusi į parduotuvę ateinančius žmones, kurie, gavę pašalpas, skubėdavo pirktis degtinę ir užkandą, vydami nuo savęs vaikus lyg įkyrias muses. Vaikus, kurie prašydavo saldainių, batukų ar kepurėlės, lėlės ar mašinytės. Kaip atverti tėvų akis, kaip pažadinti pragertas jų sielas? Tik kantrybe, kasdieniu nepaliaujamu darbu, ramiais įtikinėjimais ir sąžiningumu, mano Irena. Nėra visiems tinkamo recepto, nes kiekvienas žmogus yra vis kitoks gyvenimas, vis kitos jį darkančios priežastys, dažnai labai gilios ir nebeatrandamos. Vis dėlto baisiausia, kai žmogus nieko nebenori, kai tampa abejingas ir pačiam sau, ir savo šeimai, o ypač jeigu tai jaunas, tik pradedantuis gyventi vaikinas ar mergina, nematantys prasmės niekur ir nebesistengiantys jos ieškoti. Kai vyras ar moteris nori pasikeisti, bando ir stengiasi, jam galima padėti, pastūmėti link šviesos, bet įkvėpti į sielą šilumos abejingajam dažnai būna neįmanoma. Būtent tai labiausiai ir sunku Irenai jos darbe, nes tuomet, regis, nebetenka prasmės visos jos pastangos, o gailestis dėl pražūvančio žmogaus neapleidžia ir namuose. Atsilaikyti, neprarasti vilties moteriai padeda mylinti šeima – supratingas vyras, šaunus sūnus ir užvadėlė dukra. Jų dėka pavyksta užmiršti rūpesčius, atsiriboti nuo kitų žmonių gyvenimų ir pasisemti jėgų kitai dienai. Ir ne tiek daug pavyktų pasiekti, jei ne geranoriški ir paslaugūs seniūnijos darbuotojai, kolegos, mokytojai ir socialiniai pedagogai, pasidalijantys patirtimi ir žiniomis, padedantys kuo galėdami. Tokių gerų žmonių lydimai tampa įveikiami visi sunkumai, nes Irena gerai žino – yra kas padės, supras, užjaus ir parems, su kuo bus galima pasidalyti savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Pati gaudama gausias gerumo dovanas, skuba jomis dalintis su tais, kam jų reikia dar labiau – su savo globotiniais, kuriems ji kasdien suteikia tvirtybės keisti save ir savo gyvenimus.
