Vilija Čiapaitė
Mūsų senoliai sakydavo, jog gėris visada nugali blogį. Tai teko ne vienam įsitikinti, o kad ligonis pasveiktų – reikia tikėti, kad pasveiks. Tokio tikėjimo vedinas ir buvo katalikų Šventasis Rokas.
Apie Šv. Roką
Šv. Rokas (pranc. St. Roche, it. San Rocco) gimė 1295 m. Prancūzijoje, Montpellier miestelyje, turtingo prancūzo ir italės šeimoje. Būdamas vos 15 metų Rokas neteko savo tėvų, bet pateko į vienuolių draugiją, kurioje išaugo. Vaikinui būnant 17 metų, jo mieste apsilankė popiežius Urbonas V. Šio apsilankymo įkvėptas, Rokas pardavė tėvų palikimą ir susiruošė į piligriminę kelionę pėsčiomis į Romą. XIV a. Europą krėtė maro epidemija. Jaunuoliui keliaujant per Italiją teko sutikti ir slaugyti ne vieną maro auką. Jo maldos ir slaugymas išgelbėjo ne vieną. Tikėta, kad Rokas Dievo apdovanotas gydymo dovana. Slaugydamas kitus Piacenza miestelyje, Rokas pats užsikrėtė maru. Nenorėdamas tapti našta kitiems, jis pasitraukė į mišką, kur tikėjosi praleisti paskutines gyvenimo akimirkas. Tačiau šioje situacijoje Dievas jo neapleido. Roką išgelbėjo šuo, nešdamas jam maistą iš šeimininko namų ir laižydamas jo žaizdas. Vieną dieną iš paskos šuniui į mišką atsekė jo šeimininkas Gotardas, kuris parsivedė Roką namo ir galutinai išgydė. Prieš tęsdamas savo keliones Rokas sugrįžo į Piacenzą, kur atsidėkodamas Dievui toliau gydė žmones ir netgi gyvulius. Paskutinius savo gyvenimo metus Rokas praleido kalėjime, į kurį pateko apkaltintas šnipinėjimu. Jis mirė 1327 metais, būdamas vos 33 metų. Vėliau jo kūnas buvo atpažintas pagal kryžiaus formos apgamą ant krūtinės. Šv. Rokas palaidotas Venecijoje jo vardu pavadintoje bažnyčioje. Paveiksluose Šv. Rokas vaizduojamas kaip piligrimas, rodantis juodas maro žaizdas. Šalia jo – šuo, dantyse laikantis duoną arba laižantis jo žaizdas. Šiandien Šv. Rokas laikomas sergančiųjų šių dienų maru – AIDS, kitomis epideminėmis ligomis globėju.
Prieš šv. Mišias bažnyčioje aidėjo Prienų „Žiburio“ gimnazijos jaunimo mišraus choro koncertas „Atgaiva“ (vad. Roma Ruočkienė). Po bažnyčios skliautais skambantys jauni balsai sujaudino ne vieno širdį, o po koncerto buvo atsidėkota plojimais.
Šventoriuje rinkosi žmonės, norėdami pasimelsti už sergančius, už tuos, kuriems liga tapo našta. Tačiau daugelis rinkosi šią vietą, nes kasmet į atlaidus atvyksta giminės ir pažįstami iš visos Lietuvos ir net iš užsienio. Malonu buvo matyti senolius, kurie gniauždami rankoje rožančių prašė Šv. Roko sveikatos artimiesiems, kaimynams, sau. Juk tikėjimas stebuklu niekam nėra svetimas, tai tarsi geroji Dievo apvaizda žmonių širdyse, suteikianti vilties. Išgirdęs kunigo žodžius, jog Dievas atlieka gerus darbus per žmogų, pamąstai ir suvoki, kad tai tikra tiesa ir nieko čia nepakeisi: jei žmogus nori už blogį atsidėkoti gerumu, blogis tarsi išnyksta ir ieško prieglobsčio pas tuos, kuriems blogis – duona kasdieninė. O ar nesmagu, kad gerumo šleifas, nusileidęs ant žmonių ir padaręs vos ne stebuklą, sako, kad tai Dievo palaima? Kunigo išsakytuose žodžiuose buvo tiesa, kuri turėjo nusėsti kiekvieno širdyje.
Po šv. Mišių daugelis rinkosi prie Pacų rūmų, kur šventę tęsė Jiezno seniūno dovanotas koncertas.
O Jiezno parapijos klebonas Rolandas Bičkauskas pasirūpino, kad žmonės gautų vandens, budinti medikė, reikalui esant, suteiktų pagalbą. Juk kaip tik Mišių metu švietė saulė ir kai kam teko stovėti saulėkaitoje, o vos išvykus iš Jiezno dangus prakiuro. Tai buvo tarsi stebuklas, sukurtas Aukščiausiojo.
