Švęsti Jonines pas ūkininką Joną Vilionį jau tapo gero tono tradicija.
Joninių šeimininkas nesnaudžia visus metus ir atvykusiems svečiams kaskart pasiūlo vis naujas atrakcijas, gražina bei plečia šventės vietą.
Keičiasi ir Joninių programa, bet visuomet išlieka tradicija – džiaugtis švente kartu. Prie šventės įgyvendinimo daug prisideda ne tik kviestiniai atlikėjai, bet ir šios vietovės bendruomenė.
Šiemet Joninių šeimininkas net pasistengė virš Jono piliakalnio „išvaikyti“ debesis lėktuvu, kuris vietoje lietaus lašų barstydavo šventines juosteles.
Lietaus debesys pasišalino, ir susirinkusieji savo linksmumu kovėsi tik su gan žvarboku vėju.
Ugninga atlikėjų muzika ir pačių šventusiųjų aktyvumas įkaitino atmosferą, kurią vainikavo Vaidila ir Hanzos pirklių atvykimas.
Garbingi svečiai ne tik palinkėjo svetingam šeimininkui gerovės, bet ir uždegė Joninių laužą piliakalnio viršukalnėje.
Nuo laužo liepsnos nušvito ne tik dangus, bet ir šventės vietą apgaubė šiluma.
O Joninių šeimininkas tikrai surado paparčio žiedą, nes jam sumaniai jį įteikė sveikintojai, kurių buvo išties daug. Ir kalbos buvo visokios – ir linksmos, ir karingos, ir su politiniu prieskoniu.
Ir kokia šventė be vainikų pynimo, geros muzikos ir šokių?
Ir aš ten buvau, gerų žmonių siūlytas vaišes ragavau, bet ir apie darbą nepamiršdavau.
Jonas Kavaliauskas
Pritariu. Buvo nepamirštamas renginys Revuonos parke ir nuostabus reginys Nemune
Nieko negaliu pasakyt apie „šito Jono Jonines”, nes jose nepakliūva būti. Tik žinau, kad gero tono Joninės prieš eilę metų vyko Prienuose, Revuonos parke, prie buvusio viešbučio, ant Nemuno kranto. Buvo pakviestas kažkoks ansamblis, kuris parodė viską pagal tradicijas, labai skoningai ir elegantiškai. (Dabar gal Nidoj ta šventimo elegancija išlikusi, be jokių vulgarumų). Prisimenu vainikų plukdymą tuomet naktį Nemune… Dabar, matyt, Prienams kažką panašaus pakviest darosi per brangu