•  

     

     

     

     

Su gėlėmis – kad ir į pasaulio kraštą

joanta_ventspilsTarptautinis floristinių kilimų konkursas Latvijoje vyksta jau keturioliktus metus iš eilės ir yra sudėtinė Ventspilio miesto šventės dalis.

Be to, latviai, ypač miesto meras, džiaugėsi, jog ši šventė skiriama 724-ųjų miesto įkūrimo metinių proga.

Šiemet šiame festivalyje dalyvavo apie 40 komandų iš įvairių šalių – Latvijos, Sankt Peterburgo (Rusija), Lietuvos, Baltarusijos Lenkijos, Estijos, Vokietijos. Jo metu floristai kūrė kompoziciją, klodami, „ausdami“ ir dėliodami kilimą iš gėlių, lapų, šakelių, akmenukų, smėlio ir viso kito, ką galima rasti gamtoje. Šių metų festivalio  tema – „Gyvename skaniai“ ir „Gastronominis turizmas“, kurią pasiūlė patys Ventspilio gyventojai,  tad beveik visi kilimai buvo „audžiami“ pasitelkus vaizduotę, susijusią su gastronomija. Kaip pasakojo festivalio dalyvė prienietė Jolanta Žilvienė, floristiniams kilimams taikoma nemažai techninių reikalavimų – jie gali būti apvalūs arba keturkampiai, bet ne mažesni nei 6 kv. metrai. Aukštis taip pat turėjo savo kriterijus, nors, pasak pašnekovės, ne visi jų laikėsi.  Darbai turėjo būti ne tik gražūs, ką dažnai vertina žiūrovai, bet ir patvarūs.

10329035_648814941866733_5405242470574833606_nJolanta konkurso temą sužinojo tik prieš keletą dienų iki šventės. Reikėjo tam ruoštis, nes vykstant į konkursą daugelis floristų jau atsiveža ruošinius, kuriuos suaudžia, sutvirtina ir puošia detalėmis vietoje. Kad nuvyktų į Latviją su ruošiniais, ji didelės pagalbos sulaukė iš žmonių, kurie negailėdami laiko griebėsi ne tik dalgio, bet ir subtilaus rankų darbo. Dabar jau trupučiuką atsipalaidavusi Jolanta džiaugiasi, kad be pagalbos tikrai būtų nieko nepadariusi.

O kad ruošiniai nesidubliuotų, juos pasidalino su kolege Vitalija.

Nuvykusios į Ventspilį su ruošiniais, Jolanta ir Vitalija su trejetu pagalbininkių prie kilimo dirbo nemažai valandų. Kiekviena detalė, kiekviena smulkmena buvo apgalvota. Daugeliui, stebint florisčių darbą, kilo klausimas, kodėl jos ne iš vieno miesto? Tačiau, kaip šypsodamasi Jolanta patvirtino, draugystei ir meilei menui – atstumo nėra.

Pagamintas kilimas atrodė subtilus, neiššaukiantis spalvų įvairove. Jis sužavėjo ne vieną komisijos narį. Kad taptų prizininku, reikėjo surinkti 70 balų, o merginų penketukas surinko 50. Prizinės vietos neužėmė, tačiau patirtis, kurią parsivežė Jolanta, neįkainojama. Dar viena detalė, kuri pradžiugino gėlininkę, tai žiūrovų balsavimas. Prie kiekvieno kilimo buvo dedami akmenėliai, kurie buvo žiūrovų balsavimo premija floristui. Merginos džiūgavo, kad akmenėlių buvo surinkta nemažai.

IMGP1926Vis dar gyvendama konkurso-festivalio akimirkomis, Jolanta prašė: „Būtinai spaudoje padėkokite Linai Aleknavičienei, Virginijui Kedžiui, Ramunei Petraškienei, Danutei Banienei, Laimutei Armonienei ir mano kolektyvui, kurie dirbo, nežiūrėdami nei į sudiržusias rankas, nei į laiką. Visi norėjo padėti ir padėjo, siūlė pagalbą“. Diplomas, kuriuo džiaugiasi Jolanta, tai bendro triūso vaisius, kuriuo turi džiaugtis visas būrys geranoriškai nusiteikusių žmonių. Pasak Jolantos, „netapome prizininkėmis, bet jaučiamės it laimėjusios, nes patirtis atsiranda bedirbant“.

Gėlės tapo kasdiene duona

Pati Jolanta gimė Prienuose. Gyvenimas taip susiklostė, jog baigusi Kaune Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, tapo avalynės modeliuotoja – konstruotoja, meninės odos dirbinių dizainere. Tačiau sunkmetis ir perversmai nubloškė Jolantą į kitą pusę. Pradėjusi gaminti mažas puokšteles, vien tuo neapsiribojo. Jai vis knietėjo draugystė su gėlėmis. Kurį laiką dirbusi pas Ritą Naujalienę, pasisėmė truputį patirties. Taip trupinėlis po trupinėlio kantriai savo noru pajuto, jog vietoje trypčioti nevalia. Besidairydama į šalis atrado, jog Latvijos Bulduris mokykla kviečia mokytis floristikos paslapčių. Argi nenurimstanti Jolanta neužsikabins už tokio pasiūlymo? Dvejus metus mokėsi floristikos meno pas latvius, kurie pasižymi geru šių specialistų paruošimu. Be to, jų mokykla stengiasi mokinius mokyti gaminti puokštes iš gamtinių medžiagų. Pasak Jolantos, gėlės ir taip gražios, tad latvių mokykla tikrai davė daug patirties. Pati Jolanta stengėsi neaplenkti nei vieno išvažiuojamojo seminaro, o susiradusi Londone Judith Blacklock Flower  mokyklą, nuvyko mokytis ten. Be abejo, ten ji buvo pirmūnė, nes žinios, kurias karts nuo karto gilino, lankydama seminarus, tikrai pagelbėjo besimokant. Ten, gal dėl likimo, o gal taip turėjo būti, susipažino su žinoma floriste Natalija Učvatova. Jos tarsi atrado viena kitą, ir Jolanta, kai tik pasitaiko proga, stengiasi dalyvauti ne tik seminaruose, bet ir konkursuose, kuriuos veda ši žavi gėlininkė.

N. Učvatova, nors ir gerai žinoma floristė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, dažnai dalyvauja tarptautiniuose konkursuose, seminaruose, kur, kaip Jolanta sakė, ne tik moko kitus, bet ir pati mokosi.

Prienuose savo jaukų kampelį sukūrusi Jolanta Žilvienė su kolektyvu nutarė jį pavadinti „Gėlių dirbtuvėmis“. Pasak pašnekovės, kitais metais jau bus 15 metų, kai gyventojai ir svečiai džiaugiasi jos puokštėmis, tad deramai reikėtų gėlių krautuvėlę ir pavadinti.  Taigi, gėlės, kurios parinktos skoningai, subtiliai suderinus spalvas, virtuoziškai patikrintas gerų dalykų įvaldymas ir nebijojimas eksperimentuoti – puikų rezultatą duodantis derinys, pradžiuginantis ne vieną, kurie žino, ko nori, arba pasitiki floristo įžvalga.

O pabaigai tenoriu pasakyti, kad jei žmogus atranda savo gyvenimo tiesiąją, žino, ko nori, kasdien siekia tobulėjimo pamokų, galima drąsiai sakyti, kad jis yra savo darbo fanatikas. Toks žmogus niekada netrypčios vietoje, visada ieškos, atras, panaudos ir vėl toliau ieškos, nes tobulėjimui ribų nėra.

Vilija Čiapaitė

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti