Čia gali atrasti istorijas, kurios, rodos, tegali būti tik grožinės literatūros knygų puslapiuose. Atidžiai studijuodamas sukauptą medžiagą, pasijunti žmogumi, suvokiančiu, kodėl ir kaip viskas vyko, kas turėjo įtakos vienokiam ar kitokiam atsitikimui.
Tylus ir paslapčių skraiste apgaubtas muziejus, surinkęs tiek praeities paslapčių, kurioms aprašyti reikėtų ištisos virtinės tomų.
Užsukęs į Birštono muziejų, gali šią informaciją gauti glaustai ir koncentruotai, o panorėjus – išplėstai, smulkmeniškai, detaliai, su faktus įrodančiais dokumentais.
Šį kartą noriu pakalbėti ne apie eksponatus, datas, faktus. Noriu priminti, jog gegužės 18 diena – Muziejininkų diena, kuomet muziejų darbuotojai praskleidžia skraistę, leisdami mums užeiti ir į tą gyvenimo tarpsnį, kai Birštonas buvo tik nedidelis ir mažai kam žinomas miestelis. Muziejų naktis – kasmetiniai Tarptautinės muziejų dienos renginiai, inicijuojami Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM). Nuo 2005 m. rengiama tarptautinė muziejų bendruomenės akcija „Europos muziejų naktis“, į kurią įsijungė ir Lietuvos muziejai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejai turi įdomias programas – supažindinti su muziejais netradiciniu būdu, pabendrauti su muziejininkais. Ir tai puiki galimybė, kurios nepraleidžia ir Birštono muziejus.
Birštono muziejus gegužės 17 dieną pakvietė į susitikimą ir kelionę į praeitį.
Prie pagrindinio įėjimo stovėjo stendai su medžiaga skirta A. Jurkulnevičiui, J. Venckūnui, I. Šablauskui, J. J. Leonavičiui, daug Birštonui davusiems žmonėmis. Linksmai ir nuotaikingai grojanti Jiezno KLC kapela „Jieznelė“ džiugino susirinkusiuosius.
Žiūrovus pasveikino įdomūs personažai, kurie savo buvimu priminė senus laikus, visus nukėlė į Muziejaus šventę – stebuklingą naktį, kuomet praeitis keičiasi su dabartimi, vidurnaktį sava kalba prabyla ir muziejaus eksponatai… Tą vakarą atgimė tarpukario asmenybės, aktyviai veikusios Birštone, dovanojusios muziejui eksponatus.
D. Dolskio melodija tai tarsi patvirtino…
Ir štai, pasveikinti susirinkusiųjų sustojo Birštono kurorto savininkė, 1922 m. perleidusi kurortą Lietuvos valstybei, Lidija Miller-Kochanovska-Arnoldi, vasarnamio „Ramunė“ (dabar – muziejus) savininkai Antanas ir Bronė Katelės, kurorto gydytojas Jurgis Venckūnas su žmona Juzefa – Birštono pažiba, 1918 m. lietuviškosios valdžios galva, vasarnamių savininkas Birštono girininkas Adomas Kabašinskas su žmona Ona, žinomas Kauno ir Birštono dantistas, Kampiškių vilos savininkas, orkestro vadovas Ignas Šablauskas su gyvenimo drauge Marija Baranauskaite, kurorto visuomenininkė Saulyčienė, kurorto smalsuolė Teofilė Kamarauskaitė ir žymus tarpukario jaunalietuvis, žurnalistas, emigracijos veikėjas Jonas Leonavičius iš Škėvonių.
Visi jie trumpai supažindino smalsuolius su savo gyvenimo peripetijomis ir priminė, jog laiko tėkmė nesustojo, ir joje buvo daug įdomaus. Štai, kad ir susirinkusiems ypač patikusieji profesoriaus F. Schonenbergerio patarimai dėl maudymosi: „[…] 9. Sveikiausia maudytis be jokių kostiumų, nuogam esant; […] 11. Stiprūs jauni žmonės gali maudytis kasdien; silpni, mažakraujingi, nervuoti – 2-3 kartus savaitėje. Kas su tuo nesiskaito, gali vietoje naudos tik žalos savo sveikatai atnešti […]“.
Daug linksmų ir ne tik istorinių žinių susirinkusieji gavo. Netoliese stovintis pakinkytas į karietą arkliukas ir laukiantis keleivių, savo žvengimu priminė, jog tuomet susisiekimo priemonė karieta buvo labai svarbi.
Baltais chalatais pasirodė dantistas I. Šablauskas su sesele ir gyvenimo drauge M. Baranauskaite. I. Šablauskas, nešdamasis gydytojo lagaminėlį su bloknotu, registravo susirinkusiųjų pavardes ir dalino vizitines korteles, kuriose įrašyta: „Ignas Šablauskas, dantistas. Marija Baranauskaitė, seselė, Kaunas, Laisvės alėja-34. Daktaro V. Žolkevičiaus namas. Kampiškių vila, Birštonas. Priima bet kurio metu“. Tai buvo linksmas momentas, kuomet „daktariukas“, prie kiekvieno priėjęs, siūlėsi pagaminti protezus.
Po pristatymo šventėje dalyvaujantys šių iškilių žmonių giminaičiai pasidalino prisiminimais, o šmaikštumo nestokojantis vicemeras Juozas Aleksandravičius pajuokavo sakydamas, jog jei Stakliškių gydyklos būtų nesudegę, Birštonui būtų buvę sunku konkuruoti.
Po nuotaikingų pasisakymų užgrojus „Jieznelės“ kapelai, visi dar pašokti sukruto, o po to į muziejų sugarmėjo, kur ne tik išgirdo, bet ir pamatė nuotraukas ir dokumentus, pagal kuriuos buvo suvaidinti personažai.
Nuotaikingas vaidinimas baigėsi, o visi, kurie norėjo, karieton šoko ir Birštono apžiūrėti laikinais ponais tapę suskubo. Patys muziejininkai kvietė sulaukti vidurnakčio stebuklų ir aplankyti muziejų.
Taigi, brangieji muziejaus darbuotojai, ačiū Jums už atsakingą darbą, kuris mus nukelia į laikmečius, kuomet Lietuvoje gyvenantys ponai, daktarai, girininkai net negalvojo, kad jie po daugelio metų atgims ir primins mums istorijas, susijusias su Birštonu, kuris kaskart gražėja. Darbštuoliai muziejaus darbuotojai ir toliau atkakliai triūsia, rinkdami medžiagą, informaciją ir ją tikrindami bei bendradarbiaudami su kolekcionieriais, tokiais, kaip Almantas Miliauskas. Jis dalinasi su muziejais surinkta medžiaga, kad visa tai nebūtų vieno žmogaus lobis.
Vilija Čiapaitė
