Nors dar tik liepos pradžia, bet mėnesiui vardą davę medžiai jau baigia žydėti. Tad ir tradicinė Stakliškių seniūnijos vasaros šventė šiemet skirta ne tik Valstybės dienai, bet ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, ir vyko ji per pačias Mindaugines.
Kaip ir dera tokiai iškiliai datai, šventė suruošta išties apgalvotai ir prasmingai. Jos pradžia – rytas su sporto varžybų startu, su parodos Stakliškių gimnazijoje atidarymu, su kelionės po žymiąsias seniūnijos vietas šurmuliu. O į ekskursiją, vedamą Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologės Ritos Balsevičiūtės, susirengė nemažas būrys stakliškiečių ir krašto svečių – per 40 žmonių.
Žinomo ir nežinomo atradimai
Stakliškės daugeliui žmonių yra žinomos dėl „Lietuviškojo midaus“ gaminių. Nenuostabu, kad pirmasis kelionės punktas ir buvo šioje gamykloje, kur buvusiame salyklo sandėlyje įrengta ekspozicija. Ją pristačiusi Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Asta Keblikienė pažėrė daug įdomių faktų ne tik apie čia šiandien gaminamus midaus gėrimus, bet ir nukėlė į tuos tolimus laikus, kai dėl svaigiojo midučio reikdavo iškopinėti laukinių bičių dreves gūdžiose giriose. Gaila, tačiau ilgai užtrunkantis midaus fermentacijos laikas nuvedė nekantrius stipriųjų gėrimų mėgėjus prie alaus ir degtinės gamybos. Iš užmaršties šią tradiciją prikėlė žymus Stakliškių krašto žmogus Aleksandras Sinkevičius, kurio darbštumo ir atkaklumo dėka šiandien galime didžiuotis visame pasaulyje žinomais lietuviškojo midaus gaminiais. „Visas pasaulis“ – ne šiaip skambus žodis. Pasak A. Keblikienės, gamyklos muziejuje jai tenka priimti labai įvairių šalių turistų grupes.
Ypatingą indėlį Stakliškių krašto gyvenimui turėjusi žydų bendruomenė savo mirusiuosius laidojo gerokai už miestelio esančiose kapinėse. Čia, pasak R. Balsevičiūtės, ilsisi daugelio žymių tarpukario Lietuvos žydų palaikai.
Medžionys – iš amžių gilumos
Iš Stakliškių ekskursantai nukeliavo prie Medžionių piliakalnio, ant kurio, pasak R. Balsevičiūtės, turėjusi būti medinė pilaitė. Ant kito kalnelio esančios kapinaitės, jos manymu, turėjo būti įkurtos kartu su gyvenviete prie piliakalnio, apie 5–6 mūsų eros amžių. Tokias prielaidas kelia įspūdingi archeologiniai radiniai netolimame Krūsnių kalne. Patį Medžionių pavadinimą R. Balsevičiūtė sieja su senojo baltų tikėjimo dieve. Apklausinėjusi šio krašto senolius, ji sužinojo, kad dar prieš kelis dešimtmečius ant piliakalnio vykę savotiškos aukojimo apeigos: vietos ūkininkai susinešdavę po pėdelį javų, sustatydavę ratu ir uždegdavę. Jei dūmai kildavę į viršų ir buvę šviesūs, lengvi, tai ir derlius bei metai būsią geri.
Link Užuguosčio ir aplinkui
Iš Medžionių dulkėtu vieškeliu važiuodami link Užuguosčio, ekskursijos dalyviai pakeliui sutiko „mažąją Kernavę“ – vienas šalia kito išsidėsčiusius tris piliakalnius Kvedariškių kaimo apylinkėse, Alšios upę, dar vadinamą Alšyčia ir Alėca („l“ tariant kietai), Juodžio ežerą Noreikiškių kaime, kur ir mitologiniai Laumių akmenys, ir Laumių pečius glūdi retai kieno lankomi.
Nesustojusi Užuguostyje lygiu asfaltuotu keliu ekskursija pravažiavo Gedanonis su žymiuoju kariškių kupolu – oro erdvės stebėjimo stotimi, nuostabaus grožio vietomis vingiuojančiu keleliu, su pakratymais ir dulkių kamuoliais, pasiekė neseniai išgarsėjusį Čigonės kapą. Tai bajoro Žižnevskio, dosnaus Užuguosčio bažnyčios fundatoriaus, jaunosios žmonos kapelis, keistai rymantis vidury plynų laukų. R. Balsevičiūtė pasakojo tikra legenda tapusį šių žmonių gyvenimą: pagyvenęs turtingas ponas beprotiškai pamilo per jo valdas keliaujančių čigonų mergaitę, panoro ją vesti. Po ilgų derybų, apdovanojęs naujuosius giminaičius didelėmis valdomis, vedė išsvajotąją gražuolę, susilaukė su ja dukrelės. Deja, antrojo vaikelio besilaukianti jauna moteris mirė. Pasakojama, kad Žižnevskis tiesiog paklaikęs iš liūdesio, ilgai neleido laidoti mylimos žmonos, o šiai atgulus Užuguosčio kapinėse, irgi nenurimo – norėjo išpildyti priešmirtinį jos norą būti palaidotai tose vietose, kur su savo taboru klajojusi. Taip ir atsidūrė Žižnevskio valdų pakraštyje kuklus kapelis su metaliniu kryžiumi…
Užuguostis, vienas Lietuvos katalikybės lopšių
Dar tik prieš kelias dienas Užuguostis šventė puikų jubiliejų – 300-ąsias savarankiškos parapijos metines. Kaip rodo dokumentai, tai buvo viena pirmųjų vietovių Lietuvoje, kur imta diegti katalikybę. Kaip pasakojo R. Balsevičiūtė, itin svarbioje pagonims vietoje – ant Sienakalnio – buvo pradėta statyti bažnyčia, tačiau kas per dieną būdavę pastatyta, per naktį išgriūdavę. Tad nesiveliant su velniu į kovą, šventovė imta ręsti kitur. Be abejo, medinė bažnytėlė buvo neilgaamžė. Kita pastatyta taip pat medinė, sudegė. Pasakojama, kad broliai Gruzdzevičiai stebuklingai apsaugoti nuo liepsnų ir dūmų, suspėjo išgelbėti labai daug bažnytėlės turto.
Turtingas Užuguosčio kraštas ne tik istorija, bet ir mitologija. Čia, pasak R. Balsevičiūtės, itin gausu materialių ir nematerialių senojo lietuvių tikėjimo liekanų, kurių daugumą jai pavyko sužinoti ir užfiksuoti kalbinant žmones, ieškant dokumentų archyvuose. Tokia savo krašto praeities entuziastinga tyrėja ir saugotoja – didžiulis lobis visai seniūnijai, rajonui ir, be abejo, Lietuvai.
Ustronės riedulynas su dubenėtuoju akmeniu, Velnio akimi vadinamas duburys, kapinaitės, kuriose mirusieji laidojami ratu, mitais ir pasakomis apipinti kalneliai, upeliai ir ežerėliai… Tiesiog protas negali apimti šitiek žinių, kiek jų buvo tądien išgirsta, o dvasia ir skausmingai ilgisi didžios praeities, ir iki šiurpulio ja gėrisi.
Ąžuolai
Dar vienas įstabus ir vertingas Stakliškių krašto turtas – gamtos paminklai. Gojaus miške (pavadinimas, anot R. Balsevičiūtės, taip pat nukreipia į senąjį tikėjimą) stūkso galingas ąžuolas, laikomas pačiu stambiausiu Europoje. Įspūdingas medis aptvertas aikštelėje, į kurią veda jo vaikų – iš jo gilių išaugintų ąžuoliukų – gretos. Prie Gojaus miško ąžuolų priesaikas iki mirties ginti Tėvynės laisvę davė partizanai, kurių bunkeriai ir slėptuvės buvo išdėstyti šioje atokioje vietovėje.
Dar du galingi ąžuolai stūkso ant Karališkojo vieškelio – senojo kelio iš Stakliškių į Aukštadvarį. Ši vieta, kaip pasakojo R. Balsevičiūtė, nuo senų laikų garsėjo tamsiosiomis jėgomis: ne vienas keliauninkas šioje vietoje vos suvaldydavo kažko pasibaidžiusius arklius, o kai kam, sako, tekę net ir sprukti nuo niekaip neatstojančio juodo žmogaus. Tačiau didžioji šios vietos vertybė – Tridupio ąžuolai, seni, stori, tvirti medžiai, netrukus tapsiantys saugojamu valstybės turtu.
Atgal į Stakliškes
Po visą dieną trukusios turiningos, įspūdingos, linksmos kelionės ekskursijos dalyviai sugrįžo į Stakliškes, į palaimingą parapijos bažnyčios atgaivą. Netoliese virė pasiruošimas vakaro šventei, o bažnyčioje visus šelmiškai pasitiko daugybė angeliukų. Daug kuo ypatinga ir įdomi Stakliškių bažnyčia, tą papasakojo pavargusiems keliautojams R. Balsevičiūtė. O miestelyje gražiai sugyveno gausi žydų bendruomenė ir lietuviai, krašto gerove ir klestėjimu rūpinosi šviesuoliai – kunigai, mokytojai, gydytojai, išsimokslinę stakliškiečiai.
Ir tebesirūpina. Tai matyti iš gražėjančio miestelio, kuriame tvarkomos viešosios erdvės, prižiūrimi pastatai, o vasaros šventės dalyvius sutiko nauja, dar nebaigta tvarkyti, bet jau daili, aikštelė prie tvenkinio. Čia stovi ir nuostabi koplyčia, kuri stebina nuo 1928 m. išlikusia paminkline lenta, skirta Lietuvos valstybingumo dešimtmečiui (1918–1928). O prie jos labai puikiai pritiko ir kita stakliškiečių dovana – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirta atminimo lenta, iškilmingai atidengta ir pašventinta tą vakarą.
Nepavyko šiuo pasakojimu perteikti kelionės įspūdžių ir patirties, bet argi tai svarbiausia? Tokia diena, kai tiek daug sužinai apie kraštą, kuriame esi gimęs, užaugęs ir jau pasenęs, pasitaiko ypač retai. Ne veltui ekskursijos dalyviai nuoširdžiai dėkojo gidei R. Balsevičiūtei, šio sumanymo sielai seniūno pavaduotojai Nijolei Ivanovienei. Ir ne tik dėkojo. Po bažnyčios skliautais iš jos buvo išgautas pažadas panašią kelionę surengti ir kitąmet. Juk Stakliškių krašte slypi begalė neatrastų, kad ir kasdien matomų, bet nežinomų lobių.
