Senolės sukčiai neapgavo

Išleido Anelė dukrą su žentu namo, pasidžiaugė jų apsilankymu ir atsiduso: „Vėl dienos vienodos viena po kitos eis…“. Negeroj valandoj, matyt, senolė pagalvojo. Po kiek laiko suskambo telefonas. Atsiliepusi Anelė taip ir atsisėdo – žentas vos prakalba, kūkčioja, avariją padarė, mergaitę perėjoje partrenkė. Persigandusi moteris puolė klausinėti, kaip gi ten buvo, ar labai nukentėjo ta mergaitė, kaip dukra Birutė jaučiasi? Ir čia žentas pranešė, kad reikia 10 tūkstančių litų sužalotos mergaitės tėvams sumokėti, va ir pareigūnas norįs su senole pakalbėti. Vos išgirdusi „pareigūno“ postringavimus, Anelė tarsi praregėjo – taigi čia tie sukčiai, kur pinigus iš žmonių išvilioja! Bet dėl visa ko dar „pasiderėjo“ ir iki 3 tūkstančių „kainą“ už žentą numušė. Kad jau taip, tai senolė dar ir su dukra panoro pasikalbėti. Atsiliepė ir šioji, griebė jautį už ragų: „Ką tu, Anele, manęs nepažįsti?“. Kad Birutė mamą tujintų ir dar vardu vadintų, gergždžiančiu balsu kalbėdama?! „Tai kiek gi tau, Birute, metų?“, neiškentė „komedijos“ Anelė. Pokalbis staiga nutrūko, neprireikė nei žentui pinigų, nei „pareigūnui“ kyšio…

Ne pirmas kartas, kai Anelę atakuoja sukčiai, bet senolė nepatikli, be to, televiziją žiūri, žinių klausosi, tad ne vieną pasakojimą apie sukčių išmones girdėjo. Bet vis tiek, pripažįsta, jei ne „pareigūnas“ ir „prasigėrusi dukra“, tikrai būtų bėgus ieškoti pinigų, skolintis kur nors, kad tik žentui bėdoje padėtų. Gerai, kad nepatyrę aferistai paskambino, būtų Anelė irgi papildžiusi liūdnas apgautųjų gretas. „Ir kur jų sąžinė, ir kaip juos šventa žemelė nešioja?“, dejuoja moteris, baisėdamasi šių dienų žmonėmis ir kartu džiaugdamasi savo laime. 

Taip pat skaitykite