Šauliai – visada su tauta

IMGP0596Kad ir kokie būtų laikai, visada atsiranda žmonių, taip besąlygiškai mylinčių Tėvynę, jog dėl jos jie aukotų savo gyvybes, o ką bekalbėti apie laiką, jėgas ar turtą.

1918 metais Lietuva, bandanti žūtbūt apginti savo nepriklausomybę nuo didžiųjų kaimynių, sulaukė daugybės vyrų ir moterų, pasiryžusių krauju apginti trapią valstybės laisvę. Savanoriams gynėjams netrukus į pagalbą atėjo šauliai. Šios organizacijos įkūrėjai – mūsų kraštietis Matas Šalčius ir Vladas Putvinskas-Pūtvys. Šaulių organizacija Lietuvoje prigijo, tarpo ir bujojo tarpukariu, atgimė ir Sąjūdžio laikais.

Apie tai pasakoja Prienų šaulių 6-osios kuopos vadas Sigitas Žalys, Jiezno gimnazijos istorijos mokytojas, nuo 2006-ųjų taip pat vadovaujantis ir šios mokyklos jaunųjų šaulių būreliui.

Jaunuosius šaulius vadas ugdo jau seniai – pradėjo dirbdamas tuometinėje Lizdeikių mokykloje, tęsė šią veiklą ir perėjęs dirbti į Jiezną. Kodėl? Į šį klausimą S. Žaliui labai sunku atsakyti. Tiesiog – traukia siela, tam negaila nei laiko, nei jėgų. O gal, juokauja jis, nenugalimas potraukis užkoduotas genuose – tarpukario Lietuvoje šauliai buvo jo seneliai Marija ir Vincas Žaliai, gyvenę Veiverių krašte. Šiaip ar taip, jau daugiau kaip dešimt metų Sigito gyvenimas susijęs su jaunaisiais šauliais. Išugdyta, į gyvenimą išleista jau ne viena jaunuolių karta, o ypač džiugu, kad buvęs ugdytinis Darius Dulkė pasirinko kario tarnybą, baigė aukštuosius mokslus.  

1990-aisiais savanoriai gynėjai ir atsikūrusios Šaulių sąjungos nariai buvo pirmosiose kovotojų gretose, be baimės laukę tankų ir desantininkų gyvų kūnų barikadomis apsuptuose Parlamento rūmuose. Ir šiandien jie gražia rikiuote kaskart pagerbia svarbias šaliai datas. Negali neatkreipti dėmesio į jaunuosius jiezniečius, kurie dalyvauja visuose valstybinių švenčių minėjimuose, pasitempę ir rimti, kartu su vyresniaisiais bendražygiais, stovi garbės sargyboje prie paminklo Nepriklausomybės gynėjams, pagerbia kylančią Trispalvę… Tarp įvairaus amžiaus vaikinų yra ir merginų, kurios niekuo nenusileidžia savo draugams. Kaip pasakoja S. Žalys, visai neseniai jo būrelyje buvo tokių „geležinių“ merginų, kurios ne vienoje rungtyje nušluostė nosis vyrukams. Ir nors vieni „žaliukai“ (taip jiezniečiai vadina S. Žalio ugdytinius) išeina, baigę mokyklą, tačiau dalyvauti būrelio veikloje norinčių dar nepritrūksta.

Nors Šaulių sąjunga patyrė nemažai pasikeitimų, tačiau šios sukarintos organizacijos tikslas išliko tas pats – tarnauti Lietuvai. To mokomi ir jaunieji šauliai, vaikinai ir merginos, panorę tapti šios sąjungos nariais. S. Žalys pasakoja, jog jaunuoliai čia mokomi drausmės, karinio parengimo, ypač atkreipiant dėmesį į patriotizmo ir pilietiškumo ugdymą. Todėl jaunieji šauliai – ne tik nuolatiniai valstybinių švenčių dalyviai,  be to, ir patys labai dažnai organizuoja įvairias sporto varžybas svarbioms datoms, įvykiams paminėti. Tiesa, S. Žalys pastebi, jog vis daugiau vaikų ima vengti sporto, tad, žinoma, ir tarp jaunųjų šaulių jie neužsibūna, neturi pakankamai ištvermės, laisvalaikį mieliau leidžia prie kompiuterių, o ne sportuodami, varžydamiesi, mokydamiesi karinio parengimo.

Kas patrauklaus jaunimui yra jaunųjų šaulių veikloje? S. Žalio manymu, visada atsiranda vaikų, kurie nori išbandymų savo jėgoms ir ištvermei, kuriuos traukia karinė tarnyba, rikiuotė, ginklai. O juos taip pat tenka išbandyti. Nuolat vyksta apmokymai, šaudymo pratybos pneumatiniais ir smulkaus kalibro šaunamaisiais ginklais, be to, rengiamos ir varžybos. Gal ne vieną jaunuolį sužavi ir šaulių uniforma, tačiau čia reikalai jau prastesni. Pasak S. Žalio, turimos uniformos jau baigia susidėvėti, o naujų, galima sakyti, nebegaunama. Galima šią aprangą įsigyti ir patiems, bet ne kiekvienas išgali tam skirti nemažą sumą pinigų. Tad ir jaunieji šauliai vis dar laukia geresnių laikų ir didesnio dėmesio savo veiklai.

Jaunųjų šaulių organizacija svarbiausiu savo tikslu laiko meilės Tėvynei, pagarbos jos istorijai, kalbai, kultūrai ugdymą. Tai dvasinės vertybės, kurių didele stoka pasižymi šis laikmetis, kai jau seniai buvo verta sukrusti jaunimo ugdytojams, matantiems vis didesnį Lietuvos žmonių dvasios skurdą. O gal ir ne vėlu, o gal šie doros daigeliai, sėjami jaunųjų šaulių sąmonėje, išbujos ir pasklis – kad ir ne taip sparčiai kaip norėtųsi, tačiau įsišaknys su tokių žmonių, kaip S. Žalys ir jo bendraminčiai, pagalba. Taip, kaip giedama šaulių himne:

„Dieve,
mūsų tautos Tėve,
leisk dėkoti Tau už pašaukimą tarnauti
Tėvynei Lietuvai.“

Taip pat skaitykite

1 komentaras