Birštono Kurhauzo galerija meno mėgėjus pakvietė į dailininko Sauliaus Dastiko parodą „Vietos“.
Jau eidama pro langus pasmalsavau, kokie tai darbai, ar, kaip sakoma, „veža“? Sustojusi prilipau prie lango ir mintimis nukeliavau į gamtos pojūčių jūrą…
Viename paveiksle pamačiau atvertas duris ir pro jas sklindančią magišką šviesą, kuri palaipsniui nyko tamsoje. Man tai priminė tamsius vakarus, kuomet eidama į lauką, pravėrusi iš šviesa sklindančios verandos duris, pamatai ją susigeriančią į tamsą. Kitas gi priminė raudonos saulės leidimąsi ir ramią pavakarę, kai vėstantys spinduliai, atsimušę į nugarą, nuteikia raminančiai vakaro tylai, kurios prigludęs prie moters klausosi ir šuniukas…
Įėjus į galeriją suvoki, kad tai tik pirmas įspūdis, nes paveikslų vaizdai išgyventi, kaip sakė autorius, tol neapleidžiantys vaizduotės, kol jų nenutapai. Kiekvienas paveikslas turi prasmę, istoriją ir neapsakomai natūralią laiko tėkmę, susijusią su kraštų, kuriuos aplankė autorius, istorine verte. Daugelyje kūrinių galima pamatyti tarsi laiko nublukintas spalvas ir varvančias, laiko sustabdytas vandens tėkmes. Tai lyg mistika, o gal metafora, kad tai tik akimirka, sustabdyta lakios dailininko vaizduotės.
Pats Saulius Dastikas gimė Kėdainiuose. Studijavo Šiaulių universiteto dailės fakultete, o mokslus tęsė Vilniaus pedagoginio universiteto dailės technologijos fakultete. Jo personalinės parodos vyko Lietuvoje, Danijoje, grupinės parodos – Olandijoje, Vokietijoje, Latvijoje. Kaip minėjo jo kolega Martynas Gaubas, Saulius labiau žinomas Danijoje, nei Lietuvoje. Kadangi jau ne pirmas dailininkas buvo pakviestas į Birštoną, buvo pajuokauta, kad gal reikėtų kiekvieną parodą, kurios autorius pakviečia Martynas Gaubas, vadinti Martyno vakarais su dailininku. Taigi, ir šį kartą M. Gaubas pakvietė Saulių aplankyti Birštoną ir atvežti savo darbus.
Pristatinėdamas kiekvieną paveikslą, Saulius sakė, jog jam dažnai užsifiksuoja gyvenimo vaizdiniai, kurie prašyte prašosi perkeliami ant drobės. Gal dėl to juose gali atrasti gyvenimiško panašumo, nors laikas ir vieta būna visiškai skirtingi.
„Kultūra prasidėjo, kai urvinis žmogus pirmą kartą ant olos sienos nupiešė antilopę, o gal tada, kai žuvis, išlipusi iš okeano, grožėjosi saulėlydžiu. Kultūra atsirado iš poreikio išreikšti vidinį pasaulį. Civilizacija orientuota į išorę, į naudą. Kultūra, kaip kūryba, atsiranda iš pertekliaus. Tai yra už naudos ribų. Naudingumo ir tikslingumo kultūrai prideda civilizacija; taip vystosi vartojimo kultūra – popsas. Civilizacijai apibūdinti šiame kontekste man patinka kažkieno pasakyti žodžiai: „Manėme, kad kuriame progresą, bet pasirodė, kad komfortą“. Civilizacijos požiūriu kultūra nenaudinga, tačiau ji buvo ir yra naudojama valdymui, pelnui ir šlovei gauti. Iš esmės, tik šiuos tris dalykus gali pasiūlyti sociumas. Civilizacijos ir kultūros priešybės bei vienybės procesas vyksta sąmonėje, todėl keičia ir kūną“, – yra pasakęs S. Dastikas.
O kad jo darbuose ieškoma kultūrinių ir istorinių potėpių visumos, kuri labai glaudžiai susijusi su ieškojimų, atradimų visuma, galima suvokti tik šiltai pabendravus su autoriumi, kuriam ypač rūpi kiekvienos šalies istorinė kultūra. Gal dėl to jam knieti nuvykti į šalį, kur vyko istoriniai procesai. Juk taip dažnai būdamas tarp apgriuvusių šventyklų, apsamanojusių šventyklų likučių, nukanka į tūkstantmečių gilumą ir tarsi keleivis, grįžęs iš kelionės, ima paletę su dažais ir ant drobės palieka matytus vaizdinius, perkeltus su mistine vidinės šilumos ugnele.
Vilija Čiapaitė
