Rūta Levulienė: „Aš noriu, kad mano kūryba žiūrovai tiesiog džiaugtųsi…”

IMGP3855

Vilija Čiapaitė

Birštono kurhauze atidaryta Rūtos Levulienės tapybos paroda. Menininkės darbuose ir kūryboje jaučiamas mokytojų tapytojo Antano Obcarsko, tapytojos Violetos Juodzevičienės, dailininko Luko Kalmogorcovo indėlis.

Tačiau norėčiau pakalbėti apie pačius kūrinius, kuriuose apstu ieškojimų, atradimų, spalvų laipsniško pasikeitimo, perėjimo nuo blankių iki ryškių.

Negaliu teigti, jog darbuose jaučiama ryški spalvų kaita. Gamtos vaizdai, kaip ir esu rašiusi, matomi tarsi per grublėtą stiklą ir vis kitaip, kitu spektru. Gal, sakyčiau, švelnus gamtos apvalumas, iškreiptas taip, kad matomi kampuotumai. Ypač graži samaninė (taip pasakytų stebėtojas) spalva, pereinanti į ryškesnę žalumą, kurią galima pastebėti ankstyvą pavasarį, kuomet kūdikiškai švelnios spalvos pereina į vientisą žalumą. Karališka mėlyna pereinanti kitus atspalvius. Kai kur, atrodytų, visiškai nederančios spalvos susiderina ir virsta menininko nebyliu pasakojimu.

Abstrakcijos, kuriose kiekvienas gali įžvelgti tai, ką nori pamatyti, išjausti, pamilti…

Tačiau kiti paveikslai dvelkia ryškiu raudoniu, kuris tarsi sužadina apetitą eiti toliau, pakilti aukščiau. Apvalios formos, ryški daiktų dimensija priverčia susimąstyti, kad detalėms daug dėmesio skirianti menininkė nukreipia mus į labirintus, kuriuos pati sukūrė ir jais bando vesti į pažinimo kelią. Tas kelias labai subtilus ir trapus, tad tereikia tik įsijausti ir kartu su menininke juo keliauti.

Menininkė R. Levulienė yra pasakiusi: „ Aš noriu, kad mano kūryba žiūrovai tiesiog džiaugtųsi, kad nutapytose abstrakcijose kiekvienas sau rastų emocinio peno, tiesiog – matytų skirtingai, galbūt – nustebtų, kitaip pažvelgtų į pasaulį ir spalvas”. Tad aš tegaliu pritarti jos žodžiams ir pasiūlyti pakeliauti sukurtuose menininkės labirintuose, pasijusti jos kūrybinių atradimų bendrakeleiviu.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti