Salomėja Nėris
Vilija Čiapaitė
Aldona Ruseckaitė, gimusi Ingavangyje, Prienų r., Lietuvos poetė, prozininkė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, kaskart mus stebina, džiugina, verčia susimąstyti. Jos romanai apie žymius Lietuvos žmones dažnai supažindina su jų biografijos peripetijomis, pažiūromis ir nuveda į mums nežinomus jų gyvenimo labirintus, nuklotus dulkėmis, priverčia jas nupūsti ir pažinti tuos žmones iš kitos pusės.
Romanas „Padai pilni vinių” apie Salomėją Nėrį, išleistas Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje, sukelia daug pamąstymų, kurie dažnam nedavė ramybės. Todėl Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekoje A. Ruseckaitę su ką tik dienos šviesą išvydusiu romanu pasitiko pilnutėlė salė. Juk daugelio pamilta poetė Salomėja Nėris tragiškais savo gyvenimo etapais ne vienam kėlė įvairias asociacijas. Galbūt tik meniškos sielos žmogus gali ją suprasti, o dar pridėjus muziejininkės, rašytojos surinktą medžiagą, galima plačiau praskleisti nežinomybės maršką.
Susitikimo metu Aldona Ruseckaitė pasakojo: „Ilgą laiką Salomėjai advokatavau, gyniau ją, kai kiti puldavo ir smerkdavo. Bet kartą po vieno renginio priėjęs žmogus pasakė: „Kodėl jūs neleidžiate jai turėti pažiūrų, kurias ji turėjo?“
Tai privertė rašytoją, muziejininkę pradėti milžinišką darbą, kad pažintų S. Nėrį ir surinktą medžiagą pateiktų mums, apie poetę, kurią kai kurie puola, smerkia, o kiti gi neįsileidžia į savo vidų, kad mylima Salomėja išliktų nuostabių eilių autorė.
Pasak rašytojos, teko perskaityti poetės knygas, dienoraščius. Ji pastebėjo, jog pagal užsakymą rašytos eilės, šlovinančios Staliną, gyvenant Maskvoje buvo tarsi buldozerinės, o eilės, rašytos iš širdies – tai talento atsiskleidimas.
Visų rašytojos minčių neatkartosiu, tačiau meniškai sielai yra suvokiamas poetės gyvenimas. Salomėja Nėris, tarsi nesubrendęs kūdikis, nesusivokiantis, kas yra kas, gyveno tarsi srovenanti upė, kuriai tekėti yra išgraužta sena vaga. Drąsiai galiu pasakyti, jog ne tik poezijoje, bet ir kitokiuose menuose gali įžvelgti menininkų vaikišką naivumą, skatinamą tų, kurie vadinasi draugais. Tokių „draugų” Salomėjos gyvenime buvo daug, nes tai buvo tarsi politinė manipuliacija, atradusi nišą, kuria mokėta puikiai naudotis. Jos mintys, siela visa gyvenimą buvo tiesos paieškose, tačiau „draugai” nenorėjo niekam leisti pakeisti jos mąstymo, įžvalgų. „Čia poetė jau buvo kaip voratinklyje, – teigė A. Ruseckaitė. – Beje, Ufoje ji norėjo nutolti nuo politinių dalykų, norėjo kurti pagal lietuvių mitologiją. Jau buvo parašiusi „Eglę žalčių karalienę“, rengėsi sukurti poemą apie Margirį… Tačiau taip ir negavo informacijos. Ir čia buvo kalta ne jos vaikiškai naivi siela, o tie, kurie neleido jai plačiai atmerkti akių ir leisti susivokti, kur ir kas vyksta aplink. Juk poetė iš savo talento aukštybių taip ir nenusileido į realų gyvenimą, net ir prieš mirtį ne viską spėjo suvokti, atsitokėti…
Skaitydama Salomėjos Nėries eiles dažnai susivokiu, jog ji mylėjo žmones, pasitikėjo jais. Tai sako eilės, besiliejančios iš sielos gelmių, tad ar reikia smerkti už užsakomuosius?
Nepatinka – neskaityk, nemiela – nebendrauk, tačiau nereikia užkasinėti tų, kurių palikimas paliktas tautai.
Dažnai pagalvoju, kad mes mėgstame juodomis spalvomis piešti visa, kas sukasi aplink mus. Sunaikinti istorijos nepavyks, tačiau ateities kartoms būtina palikti ją nesuterštą, nesunaikintą“.
Ne veltui rašytoja Aldona Ruseckaitė pasigenda diskusijų, jai apmaudu, kad aršiai smerkiantieji Salomėją Nėrį net nesigilina į jokias aplinkybes.
Aldona Ruseckaitė romane, kuriame gausu archyvinės medžiagos, puikiai atskleidžia prieštaringo likimo poetės gyvenimo paslaptis. Ji tarsi susistemina, iškelia aikštėn įvykius, norėdama parodyti ir išaiškinti, kad S. Nėris be reikalo puolama ir stengiama parodyti ją iš blogosios pusės. Juk asmeninį pasirinkimą lemia ir žmogaus prigimtis, charakteris, išsilavinimas, artimieji. Pasak A. Ruseckaitės: „Išteisinti Salomėją Nėrį ar nuteisti?” Šį klausimą, gausiai pateikdama archyvinės medžiagos, spręsti ji palieka patiems skaitytojams.
