Renkuosi žirgą, bet ne drakoną…

Keisti bandymai surasti Prienų miesto įvaizdžio simboliką. Kai mažai padaroma gerų darbų, tada pradedama nuo įvaizdžių kūrimo. Atsimename pirmąjį bandymą ant kalno, šalia degalinės, pastatyti

„šiūčelą“ malūnsparnį. Visuomenė suprato, kad čia bandoma tik pinigus išplauti, jį išjuokė, todėl jo buvo atsisakyta. Toliau įvaizdžiui pakelti buvo nuspręsta pasinaudoti garbaus krašto patriarcho Justino Marcinkevičiaus paminklu. Bet nesusitvarkius Prienuose, neapsikuopus, kai jau ir taip pilna pastatytų paminklų, kurie yra neprižiūrimi ir apleisti, paminklo poetui pastatymas kol kas atrodytų gan šventvagiškas. Plačiau apie tai rašėme straipsnyje „Mintys apie Justino Marcinkevičiaus įamžinimą mūsų krašte“ visuose krašto laikraščiuose. Šią medžiagą galima surasti ir http://kvitrina.lt/mintys-apie-justino-marcinkeviciaus-atminimo-iamzinima-kraste/.

Dabar šovė kaip iš patrankos: drakonas gali būti Prienų miesto simbolis. „Tikrai šaunu, kaip puikiai atrodys, kokie protuoliai“, ‒ užrašys tie, kurie vietoje persižegnojimo turi „palaikinti“ ar parašyti karts iš karto, kaip patikimumo duoklę, „banderlogiškus“ komentarus valdžiai.

Drakonas (lietuviai nuo senų laikų vadina jį slibinu) Europoje ir mūsų tautoje suprantamas kaip blogio simbolis. Rytuose jis laikomas taurumo, jėgos ir išminties simboliu, stiprybės, vienybės ženklu. Kinijoje imperatoriaus laikais drakonas laikytas imperatoriaus ženklu.

Žinoma, jeigu Prienuose būtų didelės verslo galimybės, tai toks drakono įvaizdis pakviestų kinų žmones, tada net ir miestą, vardan to didelio verslo, galėtų pavadinti PRIENCHUANDŽŪ. Deja, tokių verslo galimybių Prienuose nėra, net ir kiniško restorano čia nereikia, tad ir prie senojo miesto pavadinimo liksime.

Gerai, kad pristatant drakono įvaizdį jau kalbama apie 225-ąsias privilegijos miestui suteikimo metines. Patį privilegijos tekstą Prienų miestui mes išvertėme į lietuvių kalbą ir suredagavome (http://www.naujasisgelupis.lt/?p=17622).

Taigi, šventas Jurgis miesto herbe vaizduojamas nugalėjęs blogio simbolį – šėtoną, pasivertusį į drakoną (slibiną).

Šiaip jau, esame katalikiška tauta ir blogio simbolių negarbiname, ir įvaizdžiui netaikome. Kinų tikrai dar nesikviečiame. Net ir Užgavėnėse kažkaip šis simbolis nėra matomas.

Ir nebandykime čia lenktyniauti su Birštonu, nes ten banginukas, susijęs su mineralinio vandens šaltinio „Vytautas“ apdangalo forma, istoriškai transformavosi ir įgijo Birštono mineralinių versmių, o vėliau ir viso kurorto apibūdinimo įvaizdį. Birštono sakraliniame muziejuje šauniai kepiamas kvepiantis banginukas, gal kada bus pradėtos kalti simbolinės Birštono monetos su jo ženklu. Tai ir pavyzdys, kaip mokama praeitį susieti su dabartimi. Bet Prienams iki Birštono – kaip iki dangaus, tad reikia būti realistiškesniems.

Istorinis ir ekonominis miesto simbolis tikrai yra tiltas, jungęs du kraštus, du regionus, du tranzitinius didelius miestus – Kauną ir Vilnių. Jeigu įvaizdžiui netinka juosta, tiltas tarp Nemuno bangų, tai tada galima pasirinkti ir daugiau variantų. Bet, mielieji, dėl tokio svarbaus miesto įvaizdžio reikia tartis su visuomene, išklausyti šimtus pasiūlymų, o ne susėsti keturiese ar penkiese, nutarti ir paskelbti. Krašto žmonės tikrai yra kūrybingi ir pateiks daug pasiūlymų. Juos reikėtų apibendrinti ir tik tada priimti sprendimus.

Iš jau minėto miesto herbo galima įvaizdžiui pasinaudoti ir žirgu. Juk jis buvo mūsų krašto žmonių didžiausias padėjėjas, pagalbininkas visais laikais. Žmogus be žirgo, arklio anais laikais buvo ir beturtis, ir bežemis, daržininkas. O jeigu dar prisiminsim Justino Marcinkevičiaus „Pasiilgau arklio…“

O jeigu dar žinosim apie paskutiniame tarpukario dešimtmetyje Prienuose vykusias, dažnai B. Šakovo remtas žirgų lenktynes? O jeigu prisiminsim tai, kuo Prienai traukė tiek XIX amžiuje, tiek pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais – Prienų arklių turgumi? O prekyba arkliais per Nemuną?! Arkliavagystė – kiek čia įdomių istorijų, kiek dar galėtų būti įdomesnių inscenizacijų! Šiomis savo pastabomis kviečiu žmones pareikšti nuomonę dėl Prienų miesto įvaizdžio kūrimo. Bet, manau, kad iki tol miesto valdžia turėtų pasirūpinti, kaip susitarti su privačių namų savininkais ar padėti jiems persidažyti namus. Iki tol reikėtų atnaujinti aptrupijusius paminklus ir jų aplinką. O jau apie senąsias miesto kapines net nekalbu. Kol nėra mieste tvarkos, švaros ir patrauklumo gatvėse ir aplink – kokios kalbos apie įvaizdį? Bet aš renkuosi žirgą.

Istorikas Vytautas Kuzmickas