Rašytojų desantas Pakuonyje

Pakuonio pagrindinės mokyklos aktų salėje susirinko ne tik mokiniai, bet ir miestelio gyventojai, svečiai. Ne kasdien į nediduką miestelį atvyksta garbūs svečiai, kurių kūryba žavisi ne tik visa Lietuva, bet ir užsienio skaitytojai. Taigi apie rašytojų trijulę Eleną Kurklietytę, Vytautą Bubnį, Birutę Jonuškaitę ir  kūrybos popietę pasakojimas tiems, kuriems neteko pabūti susitikime. Be to, renginyje buvo pristatoma  ir E. Kurklietytės augalijos koliažų paroda „Akių monai”.

Vytautas Bubnys: „Ne viską pamatuojame prieš padarydami”

Vaikystėje Vytautas su tėvais atvažiuodavo į Pakuonį. Tuomet vežimaičiu, pakinkytu pora arklių, atvykdavo į Marijos ėmimo dangun atlaidus. Apie miestelį teko daug girdėti ir iš giminių. Laikas ėjo, rašytojui teko apkeliauti Lietuvą, tačiau ne kartą lankėsi ir besikeičiančiame Pakuonyje. Ir štai laukiamas ir, kaip visada, kuklus, rašytojas atvyko į Pakuonio pagrindinę mokyklą susitikti su jauna karta, kuri nesibodi atversti rašytojo knygų.

Apie savo kūrybinio kelio pradžią rašytojas pasakė: „Ką dariau – padariau. Visko buvo… ir painiavos, bet manau, kad ką gavau būdamas vaikas ir paauglys iš tėvų, tai man buvo didžiausia atrama ir orientacija tolimesniame gyvenime“. Rašytojas prisipažino, kad rašyti pradėjo per anksti, tačiau buvo noras išeiti į viešumą ne tam, kad pasirodytų, bet todėl, kad daug skaitė ir norėjo parašyti kažką panašaus į kitų rašytojų kūrybą. Besimokydamas dešimtoje klasėje rado „Kauno tiesoje“ žinutę, kad skelbiamas rašinio konkursas. Taigi niekam nieko nesakęs išsiuntė redakcijai savo apsakymą. Po kelių mėnesių laikraštyje buvo paskelbtas laureatas, o juo tapo jaunasis Vytautas Bubnys, žemiau nustūmęs jau tuomet žinomų rašytojų kūrinius. Laikas taip surėdė, kad išleidęs keletą knygelių suvokė, jog nepajėgia išsakyti tai, ką norėtų. Pajuto, kad nori įtikti skaitytojui. Tada tarsi pasąmonėje nušvito, ir parašė knygą apie savo vaikystę „Ajerai kvepia“. Knygelėje kalbėjo tai, ką jautė, kas jam buvo brangiausia – vaikystė. Knygą pamėgo ne tik jaunieji, bet ir vyresnio amžiaus skaitytojai.

Pasak rašytojo, nemėgstąs girtis, tačiau padarė tiek, kiek siekė padaryti. Dar daug neužbaigtų kūrinių guli sąsiuviniuose. Jiems taip pat ateis eilė, nors tai kartais užtrunka ne vienerius metus. O tie neužbaigti kūriniai turi susigulėti ir, kaip sakė rašytojas, jaunystėje „ne viską pamatuojame prieš padarydami”, o viskam ateina savas laikas.

Elena Kurklietytė: „Neprasilenkite su savo talentais ir neišduokite savo svajonės”

Būdama jauna visada norėjo rašyti. „Net mintyse rašiau, – sakė Elena Kurklietytė – žurnalistė, rašytoja ir menininkė. – Kuomet baigusi mokslus tapau žurnaliste, neturėjau laiko sau. Dirbdama žurnalistinį darbą didelę gyvenimo dalį sudeginau veltui, nepalikdama laiko sau, viskas išsibarstė. Tuomet paaukojau savo jaunystę ir tapusi brandaus amžiaus suvokiau, kad negalima prasilenkti su savo talentais ir išduoti savo svajonių“. Taigi tapusi tokio amžiaus, kuomet galima kalbėti nuo kalvos, su vyru Vytautu Bubniu išvyko į piligriminę kelionę į Indiją, šalį, kurioje rašytojus ištiko kultūrinis šokas. Ten viskas buvo kitaip. Pasak rašytojos, indai, kad ir vargšai, iš vidaus švyti. Būnant ten suvoki, kad Lietuvos žmonės tikri rukšnos, ir tai galima išskaityti net jų veiduose, o ten tokių veidų nesutiksi…

Grįžusi namo, Elena pasiūlė kartu parašyti knygą apie patirtus dvasinius potyrius. Vytautas, kaip profesionalus rašytojas, nelabai pasitikėjo tik žurnalistinės patirties turinčia žmona, tačiau, perskaitęs jos kūrybą, tepasakė, kad neturįs ko pridėti. Po kiek laiko išsirutuliojo dar viena knyga, pagrįsta Rytų religinės filosofijos pagrindais „Lyla“.

O trečiuoju, mistika ir gilios senovės faktais persisunkusiu romanu, gali gėrėtis ne vienas skaitytojas.

Gerą romaną parašyti nėra lengva. Juk reikia rinkti faktus, duomenis ir tarsi kokią dėlionę kantriai dėlioti, kol surenki visas dalis. Tik tuomet galima rašyti, koreguoti, tikslinti. Tačiau tai trunka ne vienerius metus. Taigi kiekviena knyga turi būti išgyventa, išglostyta.

Apie koliažus

Vieną kartą po darbo Elena sustojo prie kelkraščio ir atsigulė pievoje atokvėpio. Tada, nusiskynusi laukinių žolynų, suguldė juos tarp knygos lapų. Po kiek laiko juos atrado, pajuto gamtos dvelksmą ir akyse iškilo nuostabūs vaizdiniai. Tuomet lapelis prie lapelio pradėjo juos lipdyti ir gavosi atvirutės, mažučiai paveikslėliai. Jau tuomet jos darbai susilaukė didžiulio susidomėjimo. O dabar namuose laukia savo eilės dėžutėse suguldytos eibės džiovintų žolynų, gėlių, lapų ir dar visokių grožybių būsimiems koliažams. Dabar Elenos koliažai tokie subtilūs ir traukiantys akį, jog kiekvienas, pamatęs parodą, gali atrasti juose tai, kas atitiktų pagal savo įžvalgos prizmę ir išsilavinimą.

Birutė Jonuškaitė-Augustinienė: „Kiekvienas žmogus turi atrasti patarėją“

Birutė Jonuškaitė-Augustinienė gimė Seivų kaime, šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Seinų apskrities Punsko valsčiuje. Lietuvos prozininkė, publicistė ir poetė. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Mokėsi Vaitakiemio pradinėje mokykloje, vėliau – Punsko lietuvių licėjuje. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Gavusi diplomą, grįžo į Lenkiją, kur dirbo Suvalkų vaivadijos savaitraštyje „Krajobrazy“ bei lietuviškame žurnale „Aušra“, ėjo atstovės spaudai padėjėjos pareigas Suvalkų savivaldybėje. 1985 metais atvyko gyventi pas vyrą į Lietuvą. Gyveno Ukmergėje, dirbo kraštotyros muziejuje jaunesniąja moksline bendradarbe, vėliau – Kultūros rūmų metodininke spaudai. 1990 metais su šeima išvyko į Kanadą. Grįžusi į Lietuvą įsikūrė Vilniuje. 1994 metais pradėjo dirbti „Šeimos“ žurnale, vėliau tapo vyriausiąja redaktore. 2002-2003 m. – žurnalo „Šeima ir pasaulis“ sumanytoja ir vyriausioji redaktorė. 2003 m. pradėjo dirbti Lietuvos rašytojų sąjungos Valdybos sekretore, nuo 2004 m. – pirmininko pavaduotoja. Spausdintis pradėjo 1986 m. tuometiniame „Pergalės“ žurnale. Nuo to laiko jos proza, publicistika bei eseistika pasirodo įvairiuose kultūros leidiniuose, eilėraščiai publikuoti bendruose rinkiniuose, 2004 ir 2005 m. „Poezijos pavasario“ almanachuose. B. Jonuškaitė verčia iš lenkų kalbos, o jos apsakymų ir eilėraščių yra išversta į anglų, baltarusių, ukrainiečių, lenkų, vokiečių, kroatų, rusų, ispanų, prancūzų, gruzinų kalbas.

Rašytoja susitikimo metu jauniesiems pakuoniškiams sakė: „Kiekvienas žmogus savyje turi atrasti savo patarėją“. Kiekvienas jį turi ir savo klodus turi savyje. Nereikia statyti pilių, įsigyti brangių automobilių, geriau keliauti ir susipažinti su pasauliu, tik tuomet atrasi tai, ko nori. Nereikia prasilenkti su tuo, ką diktuoja širdis, nesėskite į ne savo vežimą. Juk kiekvienas žmogus kažką gali, ir nereikia laukti garbaus amžiaus, kad tai suprastum“.

Autorė prisipažino, kad dar jaunystėje patirta neteisybė pasėjo sėklą, kuri ir vadinasi kūryba, joje ji atranda save, draugus ir pasaulį.

O po renginio į Vytauto Bubnio ir Elenos Kurklietytės vasaros rezidenciją Vytautalę iškeliavo Pakuonio vaikų išdrožtos Užgavėnių kaukės, kurios papuoš sodybą ir primins rašytojams Pakuonį ir dėmesingus klausytojus bei jų kūrybos gerbėjus, o Birutė džiūgavo gauta dovana ir mintimis nuskriejo į gimtinę, kurioje gimtoji kalba ypač branginama.

Vilija Čiapaitė