Rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino 125-osioms gimimo metinėms paminėti – Petro Lincevičiaus darbų paroda „Žemė“

IMGP3134

Vilija Čiapaitė

Šeštadienio popietę Prienų krašto muziejus kvietė susitikti su mūsų krašto menininku Petru Lincevičiumi, kuris parodą skyrė Vinco Mykolaičio-Putino 125-osioms gimimo metinėms paminėti.

Apie kraštiečio, žymiojo rašytojo Putino gyvenimą, jo peripetijas papasakojo muziejaus direktorė Lolita Batutienė.

Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo akimirkos iš istorinių šaltinių

Vinco Mykolaičio-Putino tėvai buvo pasiturintys valstiečiai, auginę gausią šeimą. Vincas gimė 1893 m. sausio 6 d. Pilotiškių kaime, Prienų rajone, ir buvo vyriausias sūnus. Jis turėjo dar šešis brolius ir dvi seseris. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, baigęs keturias klases įstojo į Seinų kunigų seminariją. Beje, jau būdamas 18 metų jis Putino slapyvardžiu išspausdino pirmąjį eilėraštį.

Nors seminariją baigdamas suabejojo dėl pašaukimo, bet vis dėlto 1915 m. buvo įšventintas kunigu. Šio darbo nedirbo ir keletą metų toliau studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1917 m. išleido pirmąjį lyrikos rinkinį „Raudoni žiedai“. Gavęs stipendiją studijoms Vakarų Europoje, išvyko į Šveicariją, o vėliau Fribūro ir Miuncheno universitetuose studijavo filosofiją bei filosofijos ir meno istoriją.

Grįžęs į Lietuvą universitete dėstė naująją lietuvių literatūrą, visuotinės literatūros įvadą, lietuvių literatūros lyrikos raidą ir estetiką. Turėdamas 35 metus gavo profesoriaus vardą. Vėliau dirbo kultūrinio žurnalo „Židinys“, po to žurnalo „Dienovidis“ redaktoriumi. Jau būdamas 47 metų buvo Vilniaus universiteto profesorius. Jo gyvenimas buvo pilnas dinamiškumo.

Poeto draugai, žymūs dvasininkai, prisimena V. Mykolaičio-Putino gyvenimo lūžius – pasitraukimą iš kunigų luomo bei sugrįžimą prie katalikų tikėjimo jau gyvenimo saulėlydyje. Rašytojas mirė 1967 m. netoli Kauno, Kačerginėje, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Žmona Emilija Kvedaraitė – Mykolaitienė palaidota Biržų rajone, kapinėse prie Deikiškių koplyčios.

Ankstyviesiems Putino eilėraščiams būdingas šviesių gyvybingos gamtos išgyvenimų vaizdavimas. Eilėraščių centre paprastai stovi gamtos detalės: pavasario žiedas ar praplaukiąs debesis, kurios atspindi tokį patį skaidrų lyrinio herojaus vidinį pasaulį. Kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš buities prieštaravimų.

Poezija Putinui padarė didelę įtaką studijuojant Rusijoje bei Vakarų universitetuose. Jam pačiam simbolizmas buvo naujas romantinio judėjimo etapas – terpė išsiskleisti asmenybei.

Petro Lincevičiaus prisilietimas prie V. Mykolaičio-Putino gyvenimo labirintų

Vasara, kaip žinome, buvo lietinga. Petras Lincevičius, atvykęs į V. Mykolaičio-Putino tėviškę, tikėjosi, jog jam pavyks įamžinti gamtos, supusios kūryba mus stebinančio iškilaus didvyrio tėviškę, vaizdus. Vykdamas į Pilotiškes dailininkas pasidomėjo ir jo biografija, kūryba. Beje, kaip žinia, Putino vaikystė, nors ir be skurdo, nebuvo skaidri. Tėvas buvo labai griežtas, ambicingas, kieto charakterio. Motina jautresnė, švelnesnio būdo, niekada nerodydavo savo pykčio, šeimos reikaluose didelės įtakos neturėjo. Rašytojo šeima išsiskyrė iš kitų savo uždarumu ir šaltumu. Kaip rašė pats Putinas savo atsiminimuose, šeimoje jie tarsi varžėsi vieni kitų, laisviau jausdavosi tarp samdinių ar šiaip svetimų žmonių.

Pilotiškių gamtovaizdžiai taip pat nėra itin patrauklūs. Nėra ten netoliese nei upės, nei ežero, nei aukštumų. Aplink vien lygumos, neišvaizdūs dirvonai, kai kur pelkėtos žemumos. Tačiau savotiškai tai ir traukė menininką atrasti, įamžinti, palikti ateities kartoms tai, kas sieja rašytoją su gimtine.

Pristatydamas parodą Petras pasakojo, jog oras jo nelepino. Tik pirmąją dieną galėjo tapyti, o kitas dienas teko praleisti ten, kur augo ir vaikystę praleido būsimasis rašytojas, troboje. Daug darbų kol kas eskizuose, nes terpentino kvapas ir uždara erdvė neleido laisvai įkvėpti gamtos oro. Tačiau ir patalpoje Petras aptiko daug smulkmenų, kurios buvo daugeliui nematomos – neįskaitomi ženklai ant grindų, žvaigždutės sienojuose.

Beje, vykdamas į Pilotiškes, dailininkas nežinojo, kaip teks pavadinti darbų ciklą, ir tik atvykęs į rašytojo tėviškę jis iškart atrado ir parodos temą ‒ „Žemė”. Tai ji priima, užaugina, nešioja, primena, išlieka ir sujungia visus, kurie bent piršteliu prisiliečia prie jos, prie žemės, kuri yra brangi meniškos sielos žmonėms.

Besidairydama po parodą, prisilietusi akimis prie eskizų pamačiau smulkmeniškai parašytas visas pastabas apie spalvas. Tai didžiulio darbo pradžia, kuomet gali pajusti dvasinius dailininko išgyvenimus, įsijautimus į tai, kas daugeliui nepastebima, nepajuntama…

Jaunas ir dvasiškai jautrus dailininkas Petras Lincevičius žinomas ne tik šalyje, bet ir už jos ribų. Darbas, kurį jis atliko, išliks kaip tylus prisilietimas prie 125-ąsias rašytojo gimimo metines švenčiančių žmonių. Dovana rašytojui nuo dailininko taip pat yra puiki žinia, prie kurios prisideda dar viena – kas penkeri metai Prienų rajono savivaldybė skelbia konkursą Vinco Mykolaičio-Putino literatūros premijai gauti.

Taip pat skaitykite