Prienų tiltas 1946 – 1950 m.

1946 m. birželio 24 dieną marionetinės LTSR vyriausybės sprendimu iš Marijampolės apskrities  Balbieriškio, Prienų, Šilavoto valsčių, Prienų miesto, Alytaus apskrities Birštono, Jiezno, Stakliškių valsčių ir Kauno apskrities Pakuonio valsčiaus buvo sudaryta Prienų apskritis. Ji funkcionavo iki 1950 birželio 20 d., kada apskritis buvo pertvarkyta į Prienų ir Jiezno rajonus, mažytė buvusios Pakaunės teritorijos dalis atiteko Panemunės rajonui. Prienai tapo svarbia sovietinių represinių struktūrų funkcionavimo vieta, nežmoniškų veiksmų prieš tremiamus Lietuvos žmones, prieš kovojančius partizanus vyksmo vieta. Per pontoninį tiltą nuolatos kursavo sovietinių emgebistų, stribų „palutarkės“.

1947 m. lapkričio 7 diena Jiezne

1947 m. naktį iš lapkričio 7 į 8 d. sovietinis karinis dalinys gavo žinią, kad Jieznas dega, nes jį užėmė „banditai“. Sovietai šventė, tad tik po valandos pajudėjo link Jiezno…     

 1947 m. lapkričio 7 dieną Jiezno bolševikinis aktyvas šventė bolševikinio perversmo 30-ąsias metines, per kraštus stiklinėmis liejosi „Maskovskaja“, aidėjo matrosiškos dainos.                                    

Geležinio vilko rinktinės 51 kuopos partizanai, žinodami tai, vėlai vakare, suvirtę į šieno pakrautus vežimus, atvyko į Jiezną. Po vidurnakčio jie apšaudė milicijos ir stribų būstinę. Keli partizanai staigiai įšoko į valsčiaus būstinės salę ir automatų švinu „pavaišino“ šventinio pobūvio dalyvius, partijos ir emgebistų pareigūnus. Drąsaus išpuolio metu buvo nukauti du stribai ir vienas sovietinis pareigūnas. Partizanai nesivėlė į didesnį mūšį, sėkmingai pasitraukė link Kisieliškių (Vytautas Juodsnukis. Suvalkijos partizanų takais, K., 2000, p. 466 – 467). Sovietų kariškiai, atvykę į Jiezną, partizanų jau nerado.

1947 – 1948 m. Birštone

Birštonas tik atsigaudinėjo po karo žaizdų… Kurorto direktoriumi tuomet dirbo Leopoldas Tribė. Jis įvedinėjo darbo drausmę ir gaudavo daug poilsiautojų skundų. 1947 m. liepos 8 dienos piliečio Zigmo Aleksandravičiaus skunde rašoma (kalba netaisyta – V. K.): „Š. m. liepos mėn. 5 d. vykau į Kauną pasiimti algą, baltinius, papirosus. Apie tai su savo gydytoju kalbėjausi. Sunkvežimyje, esant apie 40 žmonių, vyr. gydytojas Nazarovas nuo kurorto valdybos laiptų su triukšmu pradėjo ant manęs šaukti, kur važiuoju. Susijaudinęs šiuo vyr. gydytojo prie būrio žmonių neleistinu elgesiu, kaip ligonis išreiškiau savo nepasitenkinimą jo blogu elgesiu. Čia ir pastebėjau, kad gydytojui su ligoniais panašus elgesys neleistinas. Kad drg. Nazarovo elgesys daugiau tinka milicijos pareigūnui, kad gydytojo pareiga ligoniams nervus gydyti, bet neardyti.“ (Birštono kurorto 1947 m. slaptų raštų byla, p. 15 – Birštono muziejus). Minėtas vyr. gydytojas panašiai elgėsi ir su savo kolegomis. Aleksandravičių jis išvadino „žuliku, chuliganu, chamu ir kitais epitetais“, „be honorarų į kurortą gydytis ne kiekvienam patekti pasisenka, nors ligonis turi ir gydytojų paskyrimus“ (Ten pat). Nusiskundimų buvo tiek daug, kad kurorto gydytojas turėjo įkalbėti vyr. gydytoją (jis buvo rusų tautybės –V.K.) pasitraukti iš užimamų pareigų.

Šiam pasitraukus, vyr. gydytoju 1948 m. kovo 8 dieną paskiriamas R. Povilaitis, geras specialistas, nuoširdus žmogus. Birštono muziejaus fondų nuotraukoje matome jį bendraujantį su pacientais. Jau greitai, tapus kurorto vyr. gydytoju, jam teko susidurti su šiurpiu įvykiu, charakterizuojančiu tas dienas: „1948 m. balandžio 26 dieną apie 18 valandą buvo ištrauktas iš Nemuno moteriškos lyties lavonas ir pakastas dvylikos metrų atstume nuo „Vytauto“ šaltinio pietų link. Lavonas buvo užkastas parėdymu Birštono valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko Kebliko ir milicijos viršininko Ramanausko, be Kurorto administracijos žinios. Kurorto administracija, sužinojus tuojaus kreipės į milicijos viršininką, prašydama tuojaus lavoną iškasti ir pašalinti, tačiau lavonas buvo pašalintas tik sekančią dieną, t. y. balandžio 27 dieną apie 12 val., taip kad lavonas išgulėjo 18 val. Komisija, apžiūrėjusi vietovę, nustatė, kad duobė, kurioje gulėjo lavonas, galėjo būti užteršta. Kad užteršimas nepatektų į šaltinį, reikalinga tuojaus duobėje esantį vandenį užpilti ir išvalyti -nukasti žemę 30 centimetrų duobe ir apie duobę 10 metrų užchloruoti“ (Ten pat, l.11). Tokios buvo tuolaikinio  gyvenimo detalės: smurtas, žmogiškosios gyvybės nuvertinimas, atsakomybės stoka. 

Almanto Miliausko nuotraukoje matome 1950 m. pradėtą ir tais pačiais metais pastatytą tiltą. Jis simbolizavo prarają tarp praeities, Lietuvos laisvės ir sovietinės realybės.

Vytautas Kuzmickas,

istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas

Birštono muziejaus istoriko Vytauto Kuzmicko ir kolekcininko Almanto Miliausko bendras projektas „Veidai ir įvykiai, praeitis ir dabartis“. Siekiame nuotraukų, istorinių dokumentų paieška, jų moksline analize, sugrąžinti iš praeities garbias istorines asmenybes, nutylėtus istorinius įvykius, ugdydami istorinę sąmonę ir demokratinį, kritišką požiūrį į dabarties dalykus.