Prienų miesto vardo paminėjimui – 520! Prienų istoriją prisimenant (III)

Goldberg alaus bravoras

Prienai – tarpukariu ir okupacijų metais (XX a.)

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Prienai, kaip ir anksčiau, tapo valsčiaus centru, priklausiusiu Marijampolės apskričiai. Pirmuoju Prienų burmistru tapo gydytojas J. Brundza. 1919 m. išrinkta valsčiaus taryba, suformuota valdyba.

Iškart po nepriklausomybės paskelbimo Prienuose veikė lietuvių, žydų, lenkų (ši mokykla greit likvidavosi) ir vokiečių pradžios mokyklos. Neilgai trukus, 1918 m. birželio 17 d., įsteigta ir pirmoji „Žiburio“ draugijos progimnazija (vėliau įgijusi gimnazijos statusą), kurios ilgamečiu direktoriumi buvo kun. Feliksas Martišius. Progimnazija įsikūrė agronomo Juozo Silvanavičiaus (dailininko Nikodemo Silvanavičiaus sūnus) išnuomotame name. 1920 m. naujai statomai gimnazijai buvo parinkta vieta netoli bažnyčios, ant senkapių. 1920 m. pradėtos statybos galutinai užbaigtos tik 1924 m., tačiau 1920 m. rudenį buvo įrengti keturi kambariai ir mokslai vyko pirmajame progimnazijos aukšte.

Pirmoji abiturientų laida buvo išleista 1925 m. Iš viso tarpukariu gimnazija išleido 15 abiturientų laidų.

Iki 1921 m. progimnazijoje mokėsi tik lietuviai katalikai, o vėliau pradėjo mokytis liuteronai, žydai, stačiatikiai ir sentikiai. 1923 m. Prienų „Žiburio“ gimnazija gavo 3,3 ha žemės, kurioje F. Martišius nusprendė įveisti medelyną ir vaisių sodą. 1924 m. gimnazija iš LR švietimo ministerijos gavo leidimą įvesti po dvi savaitines sodininkystės pamokas III ir IV gimnazijos klasėse. Tai dar vienas, unikalus Prienų miesto reiškinys švietimo srityje, kuomet direktoriaus iniciatyva mokiniai pradėti šviesti palyginti apleistoje Lietuvoje mokslo srityje kaip sodininkystė.

1919 m. name, stovinčiame Nepriklausomybės g. 77, įkuriamas paštas (šiomis dienomis buvusiame pašto pastate įsikūrę kavos/arbatos parduotuvė ir picerija „Ant kampo“). Iki įkūrimo korespondenciją ir laikraščius iš Kauno atgabendavo nuolat važinėjantys vežikai. Tų pačių metų rudenį Bagranskio ir Abelsono malūnas Prienuose  pirmasis pradėjo gaminti elektros energiją, o nuo 1928 m. rugpjūčio 18 d. elektros energija gaunama iš Lietuvos rajoninių elektros stočių akcinės bendrovės, kurios Prienų skyriaus vadovu buvo Cezaras Pšemeneckis.

1920 m. vieną stambiausių Prienų įmonių „Goldberg“ alaus bravorą iš L. Goldbergo našlės nuperka B. Šakovas su dalininkais. Ilgainiui jis verslą išplečia ir atnaujina moderniausiais tuo laiku įrengimais, skirtais alaus gamybai. Tarpukariu alaus daryklos korpusai sudarė didžiausią Prienų kompleksą, dominavo visame mieste. 1922 m. išparceliavus Prienų dvarą, miestui plėsti skirtas laukas į pietus nuo alaus daryklos ir buvusios piliavietės. Tai pačiais metais prasidėjo miesto augimas: buvo suprojektuoti 125 sklypai naujų namų statybai.

1923 m., matyt, pasinaudojus dar 1896 m. reguliavimo planu, sudarytas Prienų faktiškos būklės planas, o pagal jį parengta gatvių tinklo ir apstatymo schema, kurioje buvo numatyti trys miesto raidos etapai. Planuotoje miesto teritorijoje pradinis gatvių tinklas beveik nepakito, gal tik išnyko arba pakeitė vietą kai kurios šalutinės gatvelės (iš aikštės kampų į vakarus). A. Miškinio knygoje „Užnemunės miestai ir miesteliai“ rašoma, kad mažiausiai ir tankiausiai apstatyti sklypai buvę centriniuose kvartaluose ir prie bažnyčios. Siauri ir ilgi vienodo pločio sklypai buvo rytinėje miesto dalyje, o įvairaus dydžio – kitose teritorijose. Tai nulėmė ir skirtingą apstatymo tankumą bei jo pobūdį.

Nemažai pastatų stovėjo galais į gatves, dauguma – šonais. Ištisinis pastatų frontas fiksavo tik aikštės rytų šoną ir kai kurias vėlesnių Vytauto ir Brundzos gatvių atkarpas. Aikštės viduryje stovėjo prekybos eilės, pietinėje miesto dalyje – alaus daryklos kompleksas. Miesto sklypai ir pastatai pažymėti tik iki perkėlos per Nemuną. Gyventojų surašyta 3260, tad palyginus su prieškariu, miestas sumažėjo. Tai matyti ir iš statybos masto: nuo 1918 iki 1928 m. iškilo tik 7 pastatai, iš kurių tik vienas mūrinis. Beveik visi iš šių pastatų pastatyti pietinėje miesto dalyje, naujai suplanuotoje teritorijoje.

1923 m. lapkričio 9 dieną gautas leidimas atidaryti kino teatrą „Palas“. Jo įkūrėjas ir savininkas Jokūbas Skrinskas. Kino teatras įsikūrė Nepriklausomybės g. namo Nr. 11 antrajame aukšte ir talpino apie 70 žmonių. 1926–1928 metais vasaromis buvo rodomas begarsis kinas Bagranskio malūno kieme, o žiemą malūno viduje. Rodant begarsį kiną akordeonu grodavo Ališauskas taip „įgarsindamas“ vaizdą.

1927 m. kovo 29 d. Prienų miesto tarybos nutarimu, Prienų mieste leista Amerikiečių žibalo bendrovei pastatyti benzino automatinę pompą, sudarant su minėta bendrove 5 metų sutartį po 300 Lt už nuomą metams. Tų pačių metų gruodžio 20 d. nutariama leisti pastatyti dar vieną pompą tokiomis pat sąlygomis. 1931 metais Nepriklausomybės ir Bažnyčios gatvių sankirtoje, A. Finkelšteinui priklausančiame sklype buvo įkurta ir atidaryta pirmoji Prienų autobusų stotis. 1932 m. įrengta Naujamiesčio gatvė, pradėta statyti skerdykla, kuri priklausė miesto savivaldybei. Nuo 1932-01-01 Prienuose rinkosi turgaus penktadieniais ir 11 prekymečių. 1933 m. rudenį atnaujinus šią skerdyklą tikėtasi, kad ji bus vienas iš pagrindinių savivaldybės biudžeto šaltinių, kartu su alaus bravoru. Ruoštasi įrengti ir išgrįsti „didelę gyvulių turgavietę“.

Nuo 1935 metų Prienuose pagyvėjo privačių namų statyba, daugiausia statyta miesto šiaurės rytų dalyje, kur pradėjo kurtis ir karinis miestelis. Jo statybos Nemuno pakrantėje truko iki 1939 metų. Miestelis buvo suprojektuotas pagal tradicinius tokiems objektams stačiakampio planavimo principus. Jau 1936 metais jis užėmė 20 hektarų ir 22 arus. Tarpukariu šiame miestelyje dislokavosi Antrosios pėstininkų divizijos 5-asis pėstininkų LDK Kęstučio pulkas ir 3-čiojo artilerijos pulko 3-čioji grupė. 1937 m. lapkričio 14 dieną kariniame miestelyje buvo atidengtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio paminklas, projektuotas Ausiejaus. Tais pačiais metais Prienuose įsteigta pirmoji biblioteka. Didelių darbų ji nespėjo įgyvendinti, nes prasidėjo okupacija ir karas. Biblioteka buvo įsikūrusi centrinėje miesto gatvėje ir užėmė vos vieną kambarėlį, kurio didesnioji dalis priklausė skaityklai.

1937 metais Prienuose buvo 365 namai (19 mūrinių, 14 – dviaukščių), 4200 gyventojų, 12 gatvių: Nepriklausomybės – vėliau Vytauto, J. Basanavičiaus, Balbieriškio, Kęstučio, Kauno, Mokyklos, Malūno, Nemuno, Iškalos, S. Dariaus ir S. Girėno, Nemuno kranto ir Kauno plento ir 2 aikštės: Laisvės ir Kapų. Veikė net 121 krautuvė (didžioji dalis priklausė žydams), 5 malūnai, 2 lentpjūvės, alaus darykla, muilo fabrikėlis, 2 odų ir 11 batų dirbtuvių, 16 siuvyklų, 5 kirpyklos, 2 vaistinės, 4 bankai ir 3 restoranai , iš kurių prabangiausias priklausė žydui Milšteinui Chaimui Ruvinui (dabar kavinė „Vėlyvė“).

Veikė trys maldos namai: žydų, katalikų ir liuteronų evangelikų (iki sovietinės okupacijos, vėliau sovietmečiu kirchėje įsikūrė kino teatras „Spalis“, kol 1954 m. gaisro metu pastatas sudegė). 1937  metais pradėti ir naujo tilto per Nemuną kelyje į Birštoną projektavimo darbai: parinkta tiltui vieta – žemiau senojo ir sudarytas teritorijos nusausinimo projektas. Tiltas buvo baigtas statyti iki 1939 m. Padidėjus statybų apimčiai, iki 1940 metų miestas kiek išsiplėtė, kai kuriose vietose ėmė vyrauti nebe senieji, o nauji ar suremontuoti namai.

1939 metais prasidėjo II pasaulinis karas, o 1940 metais Lietuva okupuojama Raudonosios armijos ir prievarta prijungiama prie Sovietų Sąjungos. Miesto ūkinėje veikloje ir gyvenime pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu vyko visai Lietuvai būdingi pertvarkymai. Išvedus iš Prienų kareivinių lietuviškos kariuomenės dalinius, jas užėmė Raudonoji armija. 1940 metų pabaigoje iš Prienų repatrijavo dauguma vokiečių. 1941 metų birželio 14 d. mieste buvo suimta ir išvežta keliasdešimt buvusių Lietuvos valstybės vietos valdžios tarnautojų, mokytojų šeimų.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje Prienai per daug nenukentėjo. Tačiau 1941–1944 m. vokiečių okupacija prisidėjo prie miesto gyventojų sumažėjimo, nes buvo išžudyti žydų tautybės gyventojai. Vokiečių kariuomenei besitraukiant į Vakarus susprogdinamas vienas didžiausių verslų – alaus bravoras – bei tiltas per Nemuną. Tiltas vėliau atstatomas 1947 m., o bravoro griuvėsiai ilgainiui išardyti, teritorija išlyginta. Pokario metais, nepaisant nepalankių sovietinės okupacijos sąlygų, miesto ir apylinkių gyventojų masinių suėmimų ir trėmimų, Prienai palaipsniui atsikūrė. 1946 m. jie tapo apskrities, o 1950 m. – rajono centru. Nuo 1944 m. iki 1954 m. visoje Lietuvoje, taip pat ir Prienų krašte, vyko aktyvus pasipriešinimo judėjimas prieš okupantus. Šiame krašte susitiko dvi partizanų apygardos: Tauro ir Dainavos.

Pradėta formuoti gyventojų aptarnavimo infrastruktūra: 1945 m. įsteigti kultūros namai, o 1946 m. atidaroma ligoninė. 1948 m. įkurta sviesto gamybos įmonė. Nuo 1950 m. miestas daugiausia plėtėsi į šiaurę ir į šiaurės rytus. 1954 m. Prienų centre kilo didžiulis gaisras, kurio metu sudegė aikštės šiauriniame šone ir J. Brundzos gatvėje stovėję mediniai namai. Po gaisro skubiai atstatyti vieno-dviejų aukštų tipiniai gyvenamieji namai ir standartinės architektūros visuomeniniai pastatai, kaip parduotuvės ar paštas. Atstatant centrą aikštėje išardytas grindinys, nugriautas prekybinis pastatas, pasodinti medeliai. Buvusioje alaus daryklos teritorijoje įrengta nauja autobusų stotis, kuri pradėjo veikti jau 1956 m. Šalia stoties iškilo pirtis ir spaustuvė.

1959 m. J. Basanavičiaus gatvėje, buvusių evangelikų liuteronų kapinių vietoje, pastatytas triaukštis vidurinės mokyklos korpusas, į kurį persikėlė Žiburio gimnazija, tačiau jau be gimnazijos statuso, pavadinta Prienų vidurine (buvęs ant Žiburio kalnelio gimnazijos pastatas sudegė). Gausėjant gyventojų statybos plėtėsi ne tik pakraščiuose, bet ir istorinėje miesto dalyje ją įvairiai pertvarkant. 1961 m. pastatoma nauja kepykla – duonos kombinatas, o 1962 m. įkuriamas siuvimo fabrikas „Sūduva“. 1965 m. pastatoma nauja 150 vietų ligoninė. 1969 m. gana reikšmingas įvykis mažame miestelyje buvo Eksperimentinių sportinės aviacijos dirbtuvių įkūrimas buvusiose pieninės patalpose. Gamyklos įkūrėjas ir ilgametis direktorius buvo Vytautas Pakarskas. 1985 m. gamykla persikelia į Prienų r. Pociūnų kaimą ir veiklą vykdo iki šių dienų. Taigi, sovietmečiu Prienų krašte tiek infrastruktūra, tiek verslai ir gamyba buvo vystomi ir plėtojami.

1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pirmiausia buvo pasirūpinta sovietmečiu  sunaikintais istorijos reliktais: ant Nemuno kranto, šalia tilto, atstatytas Kęstučio paminklas, pažymėta buvusi „Žiburio“ gimnazijos vieta, laisvės kovotojams atminti pastatyti paminklai.

Svaja Vinskaitė

Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkė

1 LVA. F. 1622. Ap. 4. B. 4745. L. 1.

2 MLTE. T. 2. P. 919.

3 Prienų miesto protokolas LCVA. – F. 1361. Ap. 1. – B- 92- L.242

4 Prienų miesto protokolas// LCVA. – F. 1361. Ap. 1. – B- 93- L.354

5 Akiras-Biržys. Marijampolės apskritis. P. 148.

Taip pat skaitykite