Prienai ir apylinkės pirmojo pasaulinio karo mūšiuose

Greit minėsime 100-ąsias metines, kada dabartinių Prienų, Birštono savivaldybių teritorija tapo karo veiksmų arena. Karas nusinešė Europoje milijonus gyvybių, kare pradėtas naudoti cheminis ginklas, aviacija, tankai, toliašaudžiai pabūklai, neteko reikšmės karinės tvirtovės. Virš šio blogio išdygo ir gėrio daigelis – atsirado politinės sąlygos Lietuvos nepriklausomybei. Vis tik karo aukomis mūsų krašte tapo nemažiau kaip 2000 žmonių, dar daugiau žmonių buvo suluošinta, mirė traukiantis į Rusiją, pražuvo dėl bado, ligų epidemijų, vėlesnio bolševikų teroro. Į Prienų ir apylinkių dalyvavimą Didžiojo karo (taip dar vadinamas Pirmasis pasaulinis karas – V. K.) operacijoje reikia žvelgti dvejopai: 1) veiksmai, susiję su kaizerinės Vokietijos kariuomenės puolimu prieš Rusijos imperijos vakarinių sienų bastioną – Kauno tvirtovę; 2) veiksmai, kurių metu kaizerinė kariuomenė užėmė Prienus.

Generolo V. Grigorjevo griežtas reikalavimas

Kauno tvirtovė, statyta 1882-1915 metais, buvo sudaryta iš 9 rinktinių įgulų taip vadinamuose fortifikaciniuose įtvirtinimuose, fortuose. Juose galėjo būti iki 60 tūkstančių tvirtovės gynėjų, iš jų – 17 tūkstančių artileristų. Tvirtovėje buvo 1375 artilerijos pabūklai, 262 sunkieji kulkosvaidžiai. Vis dėlto, tobulesnė vokiečių karinė ginkluotė, geresnė organizacija, ryšių, žvalgybos valdymas, o taip pat tvirtovės komendanto generolo Vladimiro Grigorjevo profesinio išmanymo stoka, rusų kariuomenės vadovybės nepakankamas dėmesys tvirtovės kovingumui, aprūpinimui šaudmenimis ir ginkluote lėmė, kad 1915 m. rugpjūčio 18 dieną tvirtovė pasidavė. Po nesėkmingo rusų kariuomenės įsiveržimo į Rytprūsius, patys vokiečiai 1915 m. balandį pradėjo puolimą į Lietuvą. Lietuvos valstybės istorijos archyve suradome niekada netyrinėtą bylą, kurioje tvirtovės komendantas gegužės 4 dieną (rašome pagal naująjį kalendorių – V. K.), jau aidint kanonadoms, reikalavo iš Suvalkų gubernatoriaus kuo skubiau organizuoti strategiškai svarbaus kelio Garliava-Prienai-Balbieriškis, jungusio Kauno ir Alytaus įtvirtinimus, remonto, nes blogu keliu į tvirtoves nebuvo galima pristatyti šaudmenų, maisto produktų. (LVIA, f.1009, ap.1a, b.221, p.1-13). Priminsime, kad jau nuo Pajiesio prasidėjo karinių įtvirtinimų zona. Todėl akreiptas dėmesys, kad ypač sugadintas kelio ruožas nuo nuo Prienų iki Balbieriškio (Ten pat, p.5). Tvirtovės komendantas žadėjo, kad remontui Rusijos Karo ministerija skirs 17500 rublių. Tačiau jau neatsirado neivaldininkų, nei verslininkų, kurie ryžtųsi tokiomis sąlygomis dirbti. Gubernijos

vadovybė pavedė gubernijos vyr. inžinieriui Rackevičiui vadovauti remontui. Vadovybė įsipareigojo sumokėti už remontą, jį atlikus. Į tai vyr. inžinierius atsakė telegrama: „Pradėti akmens paruošimą kelio remontui negalime, nes neįmanoma surasti akmens pristatytojų, sutinkančių gauti atlyginimą tik po komisijos priėmimo. Užmokėjimui būtų galima skirti 5000 rublių, skirtų pirkti tiltų remontui. Akmenų skaldymas ir stambių medžio ruošinių paruošimas turi vykti nelaukiant komisijos priėmimo akto. Laukiu nurodymo“ (Ten pat, p.12).

Šiam vyr. inžinieriaus pasiūlymui gegužės 20 d. buvo pritarta, tačiau jį įvykdyti nebuvo įmanoma. Vyko karas. Žydai, užsiėmę šiuo verslu, laikyti nepatikimais imperijai. Rusijos valdžios sprendimu, iš Kauno jie buvo ištemti į Vilnių, kur turėjo kasti apkasus.

Kauno tvirtovės puolimo shema redagKauno tvirtovės puolimo aidai Prienų apylinkėse

Birželio 10-osios naktį, rusų karinei vadovybei nurodžius, vyko Prienų įtvirtinimo darbai. 62 gyventojai buvo išvaryti kasti apkasus (Arvydas Pociūnas. Kauno tvirtovės gynyba. V., 2008, p.71)

Tą pačią dieną infanterijos generolo E. Linzmano vadovaujamas vokiečių 10 armijos 40-asis rezervinis korpusas užėmė Skriaudžius ir bažnyčios varpinėje įsirengė žvalgymo punktą (Ten pat). Liepos 21 dieną kaizerinė kariuomenė priartėjo prie Veiverių, o kitą dieną miestelį užėmė. Po trijų dienų kautynėse ties Mauručiais žuvo 100 vokiečių ir 1150 tvirtovės gynėjų, šie pateko į pasalą ir prarado keturis sunkiuosius kulkosvaidžius (Ten pat, p.80).

Kauno tvirtovės komendanto Vladimiro Grigorjevo telegrama Suvalkų gubernatoriuiRugpjūčio 2 dieną Veiveriuose susitelkė daug vokiečių. Iš Kauno tvirtovės 10 colių (254 mm) pabūklai paleido 8 fugasinius ardomuosius sviedinius, kurie sugriovė keletą Veiverių pastatų (Ten pat). Patys vokiečiai išsilakstė ir taip išsigelbėjo.

Rugpjūčio 12 dieną 40 korpuso vadas E. Linzmanas įsirengė savo vadavietę tarp Skriaudžių ir Veiverių. Apie tai jis rašė savo prisiminimuose: „Su Eichhornu (10 kariuomenės vadu, štabą įkūrusiu Kazlų Rūdoje – V.K.) mes matėmės dažniau. Susitikdavome „Vicherto bokšte“ – 25 metrų mediniame bokšte, kurį aš buvau liepęs savo pionieriams pastatyti tarp Skriaudžių ir Veiverių. Iki aukštutinės plotmelės buvo šimtas pakopų; iš čia per žiūroną buvo galima matyti II fortą. Kauno bokštus ir dominuojantį mieste Petro (Vytauto) kalną su radijo stotimi“ (E. Litzman. Kauno tvirtovės puolimas ir paėmimas – „Mūsų žinynas“, t.19, nr.65, Kaunas,1925, p.134). Gal muziejininkai ar istorijos mokytojai suras kokių nors prisiminimų apie buvusį bokštą?

img137O rugpjūčio 16-17 dienomis nuo Veiverių – Garliavos ruožo ir iš dešinės Neries prasidėjo puolimas. Nuo Mauručių prasidėjo intensyvus šaudymas 420 mm toliašaudžiu pabūklu „Gama Gerat“. Tai 150 tonų pabūklas, surenkamas ant specialaus stovo. Jo sviedinio lėkimo tolis – per 14 km, sviedinio masė 800 kg, o sprogstamos medžiagos kiekis – 100 kg (Arvydas Pociūnas. Kauno tvirtovės gynyba, p.48). Šis pabūklas pramušdavo bet kokias Kauno tvirtovės sienas, nes jos buvo nebetonuotos. Dėl daugybės priežasčių, taip pat ir dėl besiginančiųjų baimės, pasidavinėjimo, Kauno tvirtovė rugpjūčio 18 dieną žlugo.

Generolas E.Linzmanas(kairėje)Prienų užėmimas

Turime ištaisyti klaidą, esančią Prienų savivaldybės, jos įstaigų bei kituose tinklapiuose. Ten teigiama, kad Prienai buvo vokiečių užimti rugpjūčio 15 dieną, o 19 dieną buvo susprogdintas tiltas. Iš tiesų, įvykiai, remiantis naujausiais tyrinėjimais, klostėsi šiek tiek kitaip. Jau iš mūsų pateikiamos generolo E. Linzmano prisiminimų schemos matyti, kad iki Kauno tvirtovės paėmimo Prienų užėmimas nebuvo numatytas. Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikas Marius Pečiulis savo moksliniame tyrime (Marius Pečiulis. Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Lietuvos teritorijoje 1915 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje – rugsėjo mėnesį – „Karo archyvas, t.XXV, V., 2010, p.29-98) pažymi, kad 10 vokiečių armijos 21 rezerviniam korpusui rugpjūčio 19 dieną buvo įsakyta žygiuoti link Alytaus ir Prienų. Labai svarbu buvo paimti Alytų, toliau žygiuoti link Gardino ir Vilniaus (Ten pat, p.68). Rezerviniam korpusui vadovavo infanterijos generolas Oskaras fon Hutjeras. Korpusą sudarė 31-oji, 42-oji ir 115 pėstininkų divizijos, 77 rezervinė pėstininkų divizija, Cenkerio pėstininkų divizija. Divizijos kiekybiniai skaičiai keitėsi. Tai turėjo būti ne mažiau 20000 karių. Prienus gynė ne mažesnis kiekis Rusijos 10 armijos dalinių, bet po Kauno tvirtovės praradimo jie jau nebuvo tokie kovingi (Ten pat, p.71-72). Rugpjūčio 22 dieną 31-oji vokiečių divizija, vadovaujama leitenanto Alberto fon Bererio, pasiekė Nemuno upės kilpą ir ėmė rengtis keltis į dešinįjį upės krantą (Ten pat, p.72). Šis faktas leistų manyti, kad Prienų tiltą, kaip ir tiltus Kaune, prieš priešininkų atėjimą susprogdino rusai. Gal net ir rugpjūčio 19 dieną. Rugpjūčio 24 dieną 31-oji pėstininkų divizija užėmė Prienus ir persikėlė į dešinįjį Nemuno krantą. Netrukus per Nemuną pradėjo keltis ir kitos infanterijos generolo O. Hutjero grupės dalys. Rugpjūčio 26 dieną Vokietijos pajėgos persikėlė per Nemuno upę ir be kovos užėmė dar rugpjūčio 23 dieną rusų paliktą Alytaus trečiosios klasės sausumos tvirtovę (Ten pat, p.73).

 

Istorikas Vytautas Kuzmickas

 

Taip pat skaitykite