Tu žinai, žalio šilo pušele,
Kokią žaizdą krūtinė laikai,
Apsakyk, kaip už Laisvę
Į padangę, į skaisčią
Kilo mūsų broleliai arai!
A. Garmutė
Povilas Buzas gimė 1919 m. sausio 3 d. Bačkininkų kaime, Prienų rajone, dešimties vaikų šeimoje. Povilas baigė keturis pradinės mokyklos skyrius. Anksti tėvams mirus, patyrė nelengvą vaikystę, tačiau nuo mažiausių dienų išėjo tautos ir žmonių meilės mokslą. Ne pagal metus greitai subrendo, tapo savarankišku, giliai mąstančiu. Būdamas dvidešimt šešerių metų pasirinko partizano kelią. Jis tapo Tauro apygardos „Geležinio Vilko“ rinktinės kovotoju, kurio slapyvardis buvo „Žvejas“. 1946 m. po metų partizanavimo buvo išduotas ir nuteistas dešimčiai metų kalėti griežto režimo Intos lageryje. Panašaus likimo kalinių žmoniškumas, tarpusavio atjauta ir pagalba padėjo išlikti Sibire gyvam. Čia Povilo dvasia užsigrūdino, pasidarė dar stipresnė, dar geresnė.
1958 m. Sugrįžęs iš tremties į Lietuvą Povilas sukūrė šeimą, augino du sūnus. Greitai P. Buzo laukė nauji darbai, nauji išbandymai. Matydamas tikinčiųjų teisių varžymą, persekiojimus, kryžių išniekinimus aštuntame dešimtmetyje įsijungė į slaptą pogrindinę veiklą. Savo namo rūsyje daugindamas ir platinęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, „Rūpintojėlį“, „Aušrą“ bei kitus pogrindinius leidinius, daugeliui lietuvių padėjo išlikti autentiškais krikščionimis. 1980 m. už pogrindžio leidybos darbą P. Buzas buvo teisiamas ir nubaustas pusantrų metų griežto režimo lagerio bausme. Po įkalinimo Permės kalėjime, grįžo į Lietuvą, dirbo statybininku. Atgimimo aušroje P. Buzas jautė atsakomybę įamžinti Laisvės kovų dalyvių žūties ir palaidojimo vietas. Yra inicijavęs ir pastatęs arti dešimties atminimo kryžių ir paminklų. 1988 m. Povilas visa širdimi įsijungė į Lietuvos Sąjūdžio veiklą. 1991 m. tapo Lietuvos Politinių kalinių sąjungos nariu, kiek vėliau įstojo į Lietuvos Šaulių sąjungą, tapo Lietuvos Pensininkų sąjungos „Bočiai“ , Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu.
Povilo Buzo veikla buvo aukštai įvertinta: Vyčio kryžiaus ordinu Karininko kryžiumi (1999 m.), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.), Lietuvos Respublikos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos už nuopelnus Lietuvos pasipriešinimo dalyvio kryžiumi (1991 m), Lietuvos šaulių sąjungos Garbės Šaulio vardu (1997 m.), Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio I laipsnio partizanų žvaigžde (2007 m.), Birštono savivaldybės sveikinimu Šaulių būrio atkūrimo 10-mečio proga (2002 m.).
Birštoniečiai ilgai prisimins ramų, orumu ir giedria šypsena švietusį Povilo Buzo veidą. Žinome, kad jis patyrė daug vargų, daug neteisybių, bet visada turėjo tvirtą tikėjimą, aukštas dvasines vertybes. Povilas ėjo per gyvenimą su tiesos ilgesiu, su nuolatiniu rūpesčiu kaip ką nors gero, gražaus padaryti. Jis buvo kuklus savo išore, tačiau aukštaisiais idealais gyvenantis, labai turtingas savo širdyje Žmogus. Tegul ilsisi Viešpaties Artumoje stiprusis Lietuvos aras, o mums išliks ilgam Povilo taurūs poelgiai, meilės žygdarbiai, atlikti artimui ir Tėvynei Lietuvai.
R. Zajančkauskienė
Birštono muziejus
