Laimutė Jančiukienė
Alvydas Vaicekauskas
Loreta Jakinevičienė

„Po žvaigždėtu vasaros dangum“. Jurgis Blekaitis: „Savo tėviške laikau Nemuno kilpos apglėbtą, į Vytauto kalną atsirėmusį Birštoną…“

Jurgis Blekaitis

Jurgis Blekaitis

Vilija Čiapaitė

Kiekviena literatūrinė pavakarė Birštone, susijusi su projektu „Po žvaigždėtu vasaros dangum“, kurį remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija, duoda peno ne tik sielai, bet ir praturtina žinių klodus, kuriuos mes po kiek laiko sudėliojame, dalinamės, džiaugiamės.

Taip buvo ir rugpjūčio pradžioje. Šį kartą aktorius Andrius Bialobžeskis su fleitininku Vytautu Sriubikiu supažindino su Lietuvos žmonėms mažai žinomo rašytojo Jurgio Blekaičio kūryba. Tačiau pirmiausiai noriu pasidalinti renginio įspūdžiais, kurie vienu žodžiu nenusakomi…

Renginį pradėjo V. Sriubikis, muzikos garsais nukėlęs į laikotarpį, kuomet poezijos ir muzikos duetas buvo tarsi broliai dvyniai, jungę klasiką su poezija. O muzika, kuri buvo parinkta šiai pavakarei, labai atitiko temą. Ir kaip netiks, nes fleitininkas V. Sriubikis – šalyje gerai žinomas muzikantas, grįžęs į Lietuvą po mokslų Viurcburgo (Vokietija) aukštojoje muzikos mokykloje, turtina čionykštį meninį gyvenimą nauju požiūriu į klasiką.

Aktorius Andrius Bialobžeskis, kuriam poezija yra labai svarbi, pristatė literatūriniame ir kultūriniame Lietuvos pasaulyje Jurgio Blekaičio paliktus neišdildomus pėdsakus, tai eiles bei prisiminimus iš jo gyvenimo. Skaitomos Andriaus, eilės liejosi it šaltinio vanduo. Jokios pompastikos, tik natūralus eilių suvokimas, įsigilinimas į kiekvieną posmą, kuris apdainavo ir Birštoną, žilagalvį Nemuną, lietų bei kitus gamtos stebuklus. Viskas buvo susiūta fleitininko muzikos siūlais ir nešė į susitikimą, pažintį su žmogumi Jurgiu Blekaičiu, kurio indėlis Lietuvos kultūrai labai didelis. 

Beje, labai jautru, kai daug sąsajų atrandama tarp Birštono ir J. Blekaičio. Štai, kokios informacijos atradau ieškodama žinių apie šį iškilų žmogų.

O keliai vedė Birštono link

J. Blekaičio tėvas Adomas tarnavo Rusijos kariuomenėje, vėliau, pasitraukęs į atsargą, dirbo įvairiose įstaigose. Vedė Peterburge gyvenančią lenkų kilmės katalikę Eleną Slupską. Jurgis gimė tėvams atostogaujant miestelyje Kelomeki (Kellomakki), Suomijos pajūryje1917 m. liepos 8 d. Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčioje jį pakrikštijo. Šeimoje augo broliai Povilas, Viktoras, Jurgis, Andrius (gimė jau Lietuvoje), sesuo Elžbieta. Traukdamasi nuo revoliucijos neramumų, Blekaičių šeima persikėlė į Birštoną, pas tėvo gimines. „Savo tėviške laikau Nemuno kilpos apglėbtą, į Vytauto kalną atsirėmusį Birštoną, mano Tėvo Adomo Blekaičio ir, kaip atrodo, visų kitų Blekaičių gimtinę. <…>…ten mano pirmieji prisiminimai iš ankstyvos vaikystės, ten tas tikrasis, vienintelis gyvas, tarsi įdvasintas gamtovaizdis, kokį gal kiekvienas nešiojamės savy iš pirmo, pusiau sąmoningo pamatymo“ – rašo J. Blekaitis atsiminimuose. „Birštonas buvo laisvė, draugai, linksmos žaidynės, vėliau – meškerė, nerūpestingos saulėtos dienos“ (iš J. Blekaičio laiško V. A. Jonynui).

Sąsajos, jungiančios du žemynus J. Blekaičio dėka

Jaunasis teatro žmogus savo akimis matė lietuviškojo teatro užuomazgą ir savo darbu padėjo jam formuotis.  Būdamas brandaus amžiaus, savo patirtimi J. Blekaitis dalijosi studijoje „Algirdas Jakševičius – teatro poetas“, kurią 1999 m. Vilniuje išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Iš Lietuvos J. Blekaitis pasitraukė 1944 m., antrąsyk artėjant bolševikų okupacijai.  Karui pasibaigus dar suspėjo mokytis Freiburgo meno mokykloje, beje, kartu su rašytoju Mariumi Katiliškiu, ir publikuoti savo pirmąjį straipsnį kultūros klausimais, Jono Meko leistame žurnale „Žvilgsniai“.

Netrukus kartu su dešimtimis tūkstančių kitų karo pabėgėlių J. Blekaitis visam persikėlė į Jungtines Valstijas. Anapus Atlanto iškart ėmėsi teatrinės veiklos, režisavo veikalus Čikagoje, Monrealyje, Niujorke, kur taip pat dirbo Bruklino dramos studijoje su rašytoju Antanu Škėma. Betgi naujakurių teatro veiklai trūko finansų ir stigo profesionalumo, dėl ko kitiems dažniausiai atlaidus, bet sau visada griežtas J. Blekaitis nusišalino nuo šios veiklos.

Tačiau ne nuo kultūrinio gyvenimo ir ne nuo plunksnos. Išeivijoje išleistos dvi J. Blekaičio poezijos rinktinės „Vardai vandenims ir dienoms“ ir „Rudens ritmu”, jo eilės išverstos į anglų, vokiečių ir japonų kalbas.

Beje, jau gyvendamas JAV, J. Blekaitis buvo laisvai samdomas darbuotojas „Amerikos balso“ informacinėje agentūroje. Ilgainiui, gavęs čia pastovų darbą, rašė įdomius pranešimus, kalbino politikus, istorikus, mokslo bei meno žmones. Jis ruošė turiningus, informatyvius interviu, parašytus gražia poetine kalba.

Tačiau eilės, dainuojančios Lietuvą aktoriaus lūpose, tapo nuostabia renginio dalimi, o išėjimą žmogaus, sukūrusio visą vakarą skambėjusias eiles, muzikaliai išreiškė fleitininkas Vytautas Sriubikis. Visa širdimi ir siela savo eilėmis apdainavusio Lietuvą Jurgio Blekaičio indėlis išliks ateities kartoms.

Taip pat skaitykite