Vilija Čiapaitė
Šilavoto pašonėje prigludęs Davatkynas kaskart sulaukia vis naujų žmonių, kurie, kaip jie patys sakė, tikrai dar kartą atvyks, kartu atsiveždami draugus ir pažįstamus. Vos tik priėjus prie pynutėmis apjuosto Davatkyno, tarsi svečių laukiančios nematomos davatkėlių sielos, atvėrusios langines, tyliai sveikinosi.
Toks pirmas įspūdis, žengiant pro vartus, besigėrint kruopščiai prižiūrėtais gėlynais.
Tačiau rugsėjo pabaiga šioje aplinkoje sukvietė svečius į renginį, skirtą Piliakalnių metams paminėti. Besižvalgant po Davatkyno erdves buvo galima ne tik stebėti, bet ir išbandyti daugelį amatų.
Kol kiemeliuose vyko pasiruošimas, Prienų „Žiburio” gimnazistai su mokytoja Roma Ruočkienė taip gražiai subūrė visus, jog nejučiomis besižvalgant pamačiau visus dainuojančius. O paskutiniąją „Dijūta kalnalis dijūta kalnali, dijūta kalnali, dijūta kalnali” dar ir sušoko.
Susirinkusiems daug informacijos pateikė archeologas Algimantas Žalnierius. Jis papasakojo apie piliakalnių kilmę, apie jų gausą. Prienų rajono savivaldybėje, vienas kilometras nuo Šilavoto, prie kaimo rastas Pažarsčio pilkapynas. Naujasodžio piliakalnis – piliakalnis Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, į pietus nuo Šilavoto. Pasiekiamas keliu Šilavotas – Pašlavantis, prieš Lašašos upelį pasukus į kairę šiaurės rytų kryptimi, paėjus 150 m pro čia esančią sodybą į kalną per dirvą – yra ant kalno, lauko krašte. Pašlavančio, Klebiškio piliakalnis su gyvenviete, žinomas ir Pakiauliškio vardu, datuojami I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia. Prienlaukio piliakalnis su gyvenviete datuojamas I tūkstantmečiu.
Po archeologo pasakojimo visi pabiro aplankyti kiemelius.
Duonos kiemelis
Įvairūs istoriniai šaltiniai, tautosaka liudija, kad senovėje duona buvo suasmeninta ir sudievinta. Lietuvos teritorijoje duona atsirado prieš kelis tūkstančius metų. Ji buvo kepama pelenuose, paskui puodo pavidalo krosnyse. Padarytas paplotis buvo dedamas ant įkaitintų akmenų.
Šįkart kiemelyje iš akmenų buvo suridentas ugniakuras, kurio viduje linksmai šokinėjo ugnies liepsnelės. Čia pat akmuo su įdubimu, kurio viduje kiekvienas turėjo prisigrūsti miltų iš grūdų. Dirbo, prakaitavo norintys duonelės be raugo paskanauti, suvokdami, jog tai buvo sunkus ir alinantis darbas.
Audimo kiemelis
Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvos kapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II–III a. Nustatyta, kad daugumas jų austi iš vietinės žaliavos. Pirmojo tūkstantmečio pradžioje buvo audžiami daugiausia paprasti, lygaus (pirminio) pynimo audiniai. Tad čia, Davatkyne, buvo galima išbandyti audimo subtilybes. Oi sunkiai sunkiai sekėsi, tačiau audinys palaipsniui ilgėjo.
Žvakių liejimas
Žvakių šviesa daugeliui mūsų protėvių buvo šviesos šaltinis. Jai pasigaminti buvo ieškoma įvairių variantų, tačiau žvakių gaminimo kiemelyje smalsuolių ir norinčių išbandyti šį, rodos, paprastą, būdą atsirado nemažai. Pakvipo Davatkynas vašku, nes jos buvo liejamos iš tikrų tikriausio vaško. Žvakių iki galo pagaminti nepavyko, nes ir vėjas įsisukdavo, o jų gamybai, pasirodo, reikia patalpos.
Sveikuolių arbatinė
Bene daugiausiai smalsuolių sulaukė Prienų sveikos gyvensenos klubo „Versmenė” arbatinė. Stalas linko nuo sveikuoliškų patiekalų: pyragai iš grikių, su moliūgu, duonelė, įvairios užtepėlės iš kriaušių, morkų, moliūgo. Beje, sveikuolės pasakojo, jog beveik visų gėlių žiedai yra valgomi, tik mes atsargiai žiūrime į juos ir vis dar bijome dėti į burną.
O arbatų gardumas! Kiekviena vis kitokio skonio, tačiau visiems labai norėjosi paragauti gilių kavos. Skani kava buvo išgerta pirmiausiai, tačiau niekuo savo skoninėmis savybėmis nenusileido tikrajai.
Vido Dereškevičiaus žuvienė
O kam nerūpi paragauti Vido Dereškevičiaus žuvienės? Čia susirinko nemažas būrys. Tačiau man taip magėjo pasidomėti, kokių žuvų čia esama. Žuvienė buvo verdama būtent iš trijų rūšių žuvies: plačiakakčio, karoso ir karpio. Be galo daug prieskonių, kurių šiukštu virėjas neatskleidė, tačiau, kad žuvienė grūdinama ir ne vieną kartą – įsitikinau.
Tačiau niekas nenorėjo skirstytis. Vienus domino sveikuoliški receptai, kiti gi vis bandė grūsti grūdus, kad gautų miltų, treti vis dar bandė su stakliukėmis išbandyti ir įsisavinti audimo subtilybes, o dar kiti sukiojosi prie vaišingųjų šilavotiškių stalo. Šauniai padirbėjusios muziejininkės, tarp kurių Danguolė Lincevičienė, visus kvietė vaišintis, apsilankyti trobeliukėse apžiūrėti eksponatus. Tai buvo puiki proga pasijusti laukiamu, kai suteikiama subtili informacija, padedanti suvokti, jog gyvenime daug kas keičiasi. O charizmatiškoji muziejininkė Aldona Ruseckaitė sugebėjo ne vienam priminti, jog kartu su gyvenimu koja kojon žengia ir istorija.
