Prabudau nuo negarsaus triukšmo lauke. Atmerkiau akis, padėkojau Dievui, kad sulaukiau dar vienos dienos. Rodos, taip kasdieniška…
Priėjusi prie lango pamačiau triukšmadarius. Tai kelios varnėnų poros, bandančios užsikariauti sau namus. Medžio drevė, kurioje jau ketverius metus peri varnėnai, prieš kelias dienas buvo tuščia. Čia šeimininkavo zylės ir žvirbliai, tačiau vis tik parvyko tikrieji šeimininkai. Du varnėnai vienas per kitą lindo į drevę ir tvarkėsi. Iškišta galvelė su šiukšlėmis, kurias čia pat paleisdavo pavėjui, sakyte sakė, jog drevėje jau dirba jos savininkai. Širdį užliejo ramuma: „Grįžo, jie tikrai grįžo!”
Prieš keletą savaičių pastebėjau, jog drevė kiaura, ir pamaniau, kad mano varnėnai negrįš, nes nepatiks skersvėjis. Tik dabar suvokiau, kad visą žiemą genelis darbavosi ir kaleno į medį… Jis ir bus padaręs tą skylę. Paėmusi kopėtėles, vinių ir lentutę, užkaliau kiaurymę. Ilgokai teko laukti, bet sulaukiau. Veidą nušvietė šypsena, kad ne veltui koriausi į medį. Dabar širdyje ramu. Jie grįžo, o kartu ir gaiva alsuojantis pavasaris.
Žavu.