Kai prieš Albino Šileikos parodos atidarymą nuvykau į Birštono muziejų, labai nudžiugau, kad salytėje esu viena. Nuklydau į mažutę medžio drožybos pasakų šalį, kurioje atradau pasakiškas prieverpstes. Jų neperregimas ažūras vertė susimąstyti, kad tokius raižinius gali išraižyti žmogus, be galo mylintis šalį, žmones ir lietuvišką paveldą.
Gyvenimas Albino nelepino. Jis, taip galima sakyti, jam buvo ypatingai mistinis. Nuo pat gimimo jį lydėjo nuostabūs ir geri žmonės, kurių dėka jis yra toks, koks yra. Gal dėl to savojo kelio ieškojimuose jį atrado jų dėka. Tai buvo sunkus kelias, tačiau Albinas neaimanavo, o ieškojo. Buvo sunku, kai šalia nebuvo artimiausių žmonių, kurie patartų, tinkamai nukreiptų, priglaustų sunkiu momentu. Tačiau nesiskųsdamas, o tik komentuodamas gyvenimo tarpsnius, Albinas sakė: „Gyvenime nebuvo laiko skųstis ir dejuoti, tiesiog ėjau, veikiau, dariau, kad rankos ir mintys būtų užimtos prasmingais dalykais. Visiškai netraukė noras vogti, gerti ar šiaip valkatauti, nors lengviausiu keliu patraukė ne vienas našlaitis. Augau tarp žmonių, mokiusių būti žmogumi, padėti kitam, būti sąžiningu, nesavanaudišku, nemeluoti, o prireikus ištiesti pagalbos ranką“, – kodėl pavyko išvengti klystkelių, sakė A. Šileika. Dabar jo turtas yra sukurta šeima – žmona ir du vaikai, kurie jam ypač brangūs…
Minčių kurti medžio dirbinius A. Šileikai kilo senokai – dar paauglystėje. „Drožybos amato pradmenų išmokau vaikystėje Prienų rajono Jiezno internatinėje mokykloje. Tuose vaikų namuose darbų mokytojas Juozas Mockevičius darė dirbinius iš medžio, rankšluostines, tekindavo lėkštes, vazas, raižydavo prievarpstes… Kurį laiką drožyba buvo padėta į šalį, tačiau ja vėl užsiėmiau nuo 2006 metų“.
Namiškiai šeimos galvos pomėgiui pritaria ir džiaugiasi, nors gyvenant bute jis buvo okupavęs „uošvės kambarėlį“. Tai buvo apie pusantro kvadratinio metro tamsus kambariukas, kur Albinas drožinėjo medį. Pasak jo, vietos daryti prievarpstes ir rankšluostines daug nereikia. O didesnių patalpų tuo metu nebuvo galimybių įsigyti.
Dabar Albinas su šeima gyvena erdviuose namuose, kur, ne vienas pasakytų, atrastum sau mielą vietą ne tik darbui ir poilsiui. Be to, drožėjas pasidalino mintimis, kad įsirengęs didesnes patalpas, galės imtis didesnių projektų.
Ypač man įsiminė pasakyti A. Šileikos žodžiai: „Kartais laikas iššvaistomas veltui, nemąstant, neieškant saviraiškos, negalvojant apie pasekmes. O įdomi veikla gali pakeisti gyvenimą. Televizorius ir kompiuteris vagia iš mūsų laiką, o mes to net nepastebime“.
A. Šileika ne tik pats drožinėja medį, bet ir kitus to moko. Ir, manau, kad jo skleidžiamas gėris ilgainiui pasieks ne vieno pasąmonės kerteles. Juk nereikia norėti, kad iškart visi taptų geresniais.
Per metus A. Šileika sukuria apie 180-200 darbų. Nuo 2006 metų iki šių dienų jis padarė virš 950 vienetų prievarpsčių, 60 rankšluostinių. Kolekcijoje yra apie 200 darbų, keliaujančių po parodas. Raižiniai eksponuoti daugelyje Lietuvos vietų, taip pat užsienyje – Lenkijoje ir Ukrainoje.
Be to, norisi pridurti, jog 2008 metais visoje Lietuvoje vyko akcija „Pastebėk gerą policininką“, kurią organizavo Vidaus reikalų ministerija. Buvo įsteigtos nominacijos, žmonės rašė atsiliepimus ir padėkas pareigūnams už jų gerus darbus, pomėgius. Lietuvos žmonės jį išrinko geruoju policininku.
Pats Albinas džiaugiasi, jog atrado pašaukimą drožybai ir kad jo darbai sulaukė pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, ir tai pats didžiausias apdovanojimas.
Tačiau pats svarbiausias dalykas – tai meilė gyvenimui ir viskam, kas mus supa.
Gerąjį policininką atvyko pasveikinti ir Birštono PK darbuotojai. Juk malonu, kad kolegos susitinka ne susirinkimuose, konferencijose, o parodoje, kurios autorius dirba atsakingą darbą, kaip ir visi Lietuvos policijos darbuotojai.
