Guli morkos lysvės krašte, išrikiuotos šildosi saulėj, tankūs žali plaukai išsidraikę kaip kokie jaunųjų nuometai. Sakyčiau, tylios oranžinės nuotakos, tik be nuotaikos… Gal kad išplėšiau jas iš dirvos taip netikėtai, o dar už plaukų… Dvi sprogusios išilgai pusiau, matyt, iš to ilgesingo laukimo savųjų jaunikių. Ne visas roviau, tik pačias didžiausias šiandien – niekaip nespėju su darbais apsisukti. Toks tas derliaus nuėmimo laikas darže – čiupt už vadžių ir vėl iš pradžių. Šparagines pupeles skinu, kibirais nešu, verdu, šaldau, valgau, apsisukus po trijų dienų vėl tas pats. Viena violetinė gražuolė – na, tikra Rumba – užsikorus ant kukurūzo, apsivijus patį kaklą – mylimąjį, matai, surado – ankštis iškėlus į dviejų metrų aukštį, pampsta, tarpsta, vėjyje linksmai siūbuojas. Vargšas kukurūzas nemoka net paprieštarauti, nes kitiems jo broliams paskutinioji atėjo šiandien po pietų, kai grįžusio iš mokyklos vyresnėlio paprašiau juos išrauti… Kaip kariai kovos lauke išguldyti, burbuolės, kiek jų buvo likę, dėžėn sudėtos, tarsi kokios neiššautos kulkos, tylios kaip tos morkos, lyg liūdnos, lyg ne visai vykusiai savo misiją atlikusios… Argi galėčiau dabar joms kuo nors padėti, jas kaip nors paguosti?
Virpa ore rudeniško liūdesio gaidelės – išsiskyrimo liūdesio, kuris kaupsis, augs per žiemą kaip sunkūs debesys, kol vėlei sprogs pavasarį visa savo galia, ir tada tiek, kiek dabar imu, aš turėsiu daržui atiduoti. Nes jis dabar dalina, o aš tik imu, tik kaupiu kaip kokia voverė aruoduose, podėlius pildau nesustodama, rankomis dėlioju, kojomis bėgioju per kiemą į daržą, tai į virtuvę, tai rūsin, ir taip visą dieną, ir taip kas dieną. Kaip voverė tame imti-duoti rate sukuosi, vos kvapą atgaudama, nes pagal gamtą paklūstu visatos dėsniui, ir kai man duoda, imu su džiaugsmu ir dėkingumu, o kai laikas ateina ir turiu ką, atiduodu su tuo pačiu džiugesiu širdy.
Bulviakasį aną savaitgalį turėjom, vyriausias sūnus su tėvu ėjo su šakėmis vagos prieky, vertė bulvių kupstus, o mes su mažaisiais rinkome. Metam bulves į karutį – geras, į kibirą – mažas, bus vištoms džiaugsmo, o į krepšį žalias – sėklai. Metam, o jos kaip susitarusios dainuoja: bumsi, trinksi, klapsi, brakši visokiais skambesiais. Šiemet bulvių derlius trigubai didesnis nei pernai, tai ir darbo daugiau. Jonukas, mažiausiasis, ir tas vis kelia į dangų pačią didžiausią bulvę radęs, liepia man „paziujėti“ ir neša išdidžiai į karutį, vis kartodamas „aš jadau, aš jadau!“. Nuo to darnaus bumsėjimo iš visų pusių ir vėl manyje imti-duoti pasikartojimas atsiliepia. Kaip bulvės pavasarį lekia į žemę, taip rudenį į karutį dainuodamos krenta, be liūdesio anei savigailos, taip ir mes turėtume gyvenime išmokti darniai priimti dovanas ir toliau atiduoti, idant neužsistovėtų ir nesikauptų mumyse tai, kas nereikalinga, o laisva dosnumo valia tekėtų atiduodant į kitas širdis – meilė, žemiškos dovanos, gerumas, supratimas… Kad tasai ėmimo ir davimo ratas niekada nesustotų.
Ėgi, pažįstu žmonių, kurie gyvendami labai daug nuo savęs atiduoda, visą save kitiems išdalina, bet patys nieko nuo kitų priimti nemoka. Galvoju, gal tai iš puikybės, esą, jiems nieko nereikia, ar iš garbėtroškos – nuolat duodančiais būti, reiškia, geresniais už kitus. Žinau ir tokių, kurie sau tik ima ir ima, vėl pažeisdami tobulą tvarką, skolinasi ir savinasi, fiziniam ir dvasiniam pavidale, betgi patys nieko nuo savęs nenori duoti, o ir už tai, ką gauna, pamiršta dėkoti. Žinau, kad visokių yra, visokių reikia, ir turbūt Žemėje pusiausvyra egzistuoja ir šiuoju klausimu. Bet kaip gera, kai pats atrandi šiame rate harmoniją – nuolankiai ir su dėkingumu moki priimti, ir su meile pasidalinti, kuo turi ir gali, su kitais. Ir teka tada ta laimės upė į tave, per tave, į kitus, nesustodama, visus ir viską pamaitindama beigi užaugindama.
Bumpsi bulvikės dainuodamos, o aš jas renku ir šypsausi – kokia laimė tokiam išmintingam bulvių lauke pabuvoti, po valandžiukės, žiū, ir vaikai užsimiršo ką tik dar zyzę, kada gi baigsis tas bulvių darbas, susirūpinę neša bulveles, vienas kitą dabodami, kad po lygiai dirbtų. Nėra liūdesio bulvių lauke, ypač, kai bulvelės užpildo dėžes rūsyje, susiglaudžia, susispaudžia ir svajoja, kuo galės tapti – vienos kugeliu, kitos cepelinais, trečios tiesiog bulvių koše.
Surenku morkas nuo lysvės krašto, ir joms laikas į rūsį važiuoti. Žalius jų plaukus palieku ant lysvių – nieko neišnešu iš daržo, kas gali čia pat už gera pasilikti. Jau būčiau taip ir išėjus, jei praeidama nesuklusčiau. Petražolės kad šlama lapeliais, patenkintos, tarška kaip kokios turgaus bobutės, tai vienon pusėn palinkdamos, tai kiton, tarsi perduodamos kokią žinią viso daržo gyventojams – ir tiems, kuriuos netrukus rausiu bei nešiu, ir tiems, kurie čia liks iki pavasario žiemoti: neliūdėkit, broliai ir sesės, neverkit vasaros pasibaigusios, nes dar bus Bobų vasara!
Išeinu iš daržo rankose nešdama paskutinį žalią kamuolį – arbūzą – anas bus puikus Bobų vasaros gardėsis, tik kažin kur ir kada toji vasara apsilankys, kai dar šioji, tikroji, pilnomis teisėmis prieš rudenį piketuoja. Pagyvensim, pamatysim.
Ieva Anelauskaitė Motiejauskė
2018 m. rugsėjis
