„Oi būdavo, būdavo…“ – tai dar vienas puslapis Prienų krašto istorijoje

Gelbėkit vaikus

IMGP6776

Vilija Čiapaitė

Prienų kultūros ir laisvalaikio centre sekmadienio popietę tautiniais rūbais apsirėdę, lietuvių liaudies dainas niūniuodami rinkosi Prienų krašto folkloro puoselėtojai į jau 33-ąjį renginį „Oi būdavo, būdavo…“ Šį kartą dainininkų ir pasakorių užduotis – supažindinti susirinkusius su vietovardžių atsiradimu.

IMGP6847

Ne kiekvienas žinojo, kaip atsirado Stakliškių („sto šklianki“ – šimtas stikliukų), Jiezno („jiest dno“ – yra dugnas), Šilavoto (nuo šilo), Veiverių (tinginio, veiveriu vadinamo) ir kitų vietovių pavadinimai.

Puikus dainavimas, šokių sukinukai, pasakojimų šmaikštumas – visa tarsi sujungė, supažindino, subūrė. Laikas niekuomet nenustums mūsų senolių paveldo – dainų, šokių, pasakojimų, nes mūsų ištakos perduodamos iš lūpų į lūpas.

Būtent tokiuose susibūrimuose, kaip šventė „Oi būdavo, būdavo…“, skamba lietuviškas muzikinis folkloras.

Ši šventė – tai dar vienas knygos puslapis Prienų krašto istorijoje, kur surašyta tai, kas svarbu kiekvienam, branginančiam kraštą, kuriame gyvena. O Prienai ypatingi – jį dalinantis Nemunas tarsi skiria ir kartu sujungia visus į vieną kumštį. Tokie renginiai parodo, kad šio krašto žmonės išskirtiniai, nepakartojami ir muzikalūs.

Išdrįsiu pasikartoti, tačiau manau, kad tokia mūsų dainų ir padavimų gausa susijusi su tuo, kad per Prienus tekantis Nemunas skiria, o kartu ir jungia Suvalkiją su Dzūkija, gal dėl to, Prienai yra dviejų tarmių kraštas. Juk kiekvienas kraštas turi savo tautinį paveldą – dainas, papročius, todėl renginyje dalyvavę muzikantai meniškai pademonstravo savo krašto ypatumus.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti