Vakarėja. Vis svaigiau kvepia alyvos, vis drąsiau skamba lakštingalos trelės iš vadinamojo Arono sodelio. Cakt, cakt, cakt… Tai lazdele pasiramsčiuodamas, pasidairydamas į kaimynų kiemus, plenteliu keliauja senelis Juozas Adomaitis, pavydėtinai lengvai nešantis savo 93 metų naštą. Netrukus vežimėlį pieno bidonėlių pragirgždina ir jo dukra Dalytė – vienu sykiu ji padaro du darbus. Iš kito gatvės galo po du, po tris ar po vieną pasišnekučiuodami eina Bronislava, Ona, Elena, Janina, Veronika, Juozas ir Genė. Dažnai paskui juos dviračiu atmina ir Danielius. Visų jų kelionė baigiasi Alyvų gatvės mūriukyje, pas svetingąją Adelę Bekešienę. Čia ateina ir tolimesnės kaimynės Adelė bei Ona – abi pasiramsčiuodamos lazdelėmis, slegiamos amžiaus ir ligų, bet žvalios ir ryžtingos moterys. O pačiai artimiausiajai kaimynei Anelei – kelio tik per sodelį. Aštuntai valandai sueina visi, kas tą dieną gali palikti namus, kam leidžia sveikata ar darbai, o paskutinės, tarsi ženklas, kad jau metas baigti kalbas, įžengia šių namų šeimininkės – Aldona ir jos dukra Diana. Ir taip jau ketvirti metai, kiekvieną gegužės mėnesį Bekešių namuose, tylioje Alyvų gatvėje, vyksta „Mojinės“ (Gegužinės) – labai sena, ko gero, šimtmečius menanti kaimo tradicija.
Suėję į kambarėlį, kur dailiai gėlėmis papuoštas altorėlis Švč. Mergelei Marijai, žmonės susikaupia maldai. Jauniausios Gegužinės dalyvės garsiai paskaito tai dienai skirtą pamokymą, istorinį pavyzdį iš labai seno maldyno. Labai senoviška ir gegužės mėnesiui skirta Švč. Mergelės Marijos malda. Po jos visi, kas gali, suklumpa litanijai, skaitomai Dalytės arba Dianos. Bet pati nuostabiausia Gegužinių dalis – giedojimas. Marijai sukurtos giesmės ypač melodingos, švelnios, supintos iš gražiausių žodžių. O kai jas ima vesti tiesiog į neišskiriamą duetą suaugusios Ona ir Bronislava – oda šiurpuliukais nueina. Tokia maloni balsų dermė, toks nuoširdus jausmas liejasi iš jų lūpų, tad nenuostabu, kad ir kiti joms pritaria iš visos širdies ir kaip galėdami gražiau. Gegužinė vėl baigiama bendromis maldomis, o po jų dar trumpam susėdama pasikalbėti, pajuokauti. Kartais tenka pasimelsti už kaimo mirusiuosius, o kartais būna ir malonesnės progos, kai meldžiamasi už varduvininkų ar sukaktuvininkų sveikatą.
Tokia Gegužinių tvarka, kaip pasakoja medžioniškiai, įprasta jau daugybę metų. Iki Bekešių gal 30 metų „Mojinės“ vyko pas Adomaičius, o dar anksčiau ir kitų šeimų sodybose. Su ilgesiu vyresnės moterys prisimena tuos laikus. Mat pasimelsti, pagiedoti, o paskui ir smagiai pašokti, susirinkdavo kelios dešimtys vietos žmonių, ir ne tik vyresnio amžiaus, kaip dabar, bet ir vaikų, jaunimo. Kaip sako Dalytė, šeimos šiame krašte buvo gausios, o eiti į „Mojines“ buvo neginčijamai privaloma. Prisimena moterys, kad šokiams akordeonu grodavo Raižys, Smilinskas, o šeštadieniais šokdavo jaunimas ir iki paryčių, nesvarbu, kad per dieną sunkiai dirbę, triūsę.
Deja, kiti laikai – kiti ir papročiai. Mažai belikę Medžionyse vaikų, jaunimo – čia tokia pat rūsti tikrovė, kaip ir kituose Lietuvos kaimuose. O ir tie likusieji jauni žmonės jau primiršta senas tradicijas gegužės mėnesį melstis Švč. Dievo Motinai. Užvaldė gyvenimus skubra, uždarumas, kompiuteriai ir televizija. Todėl atkakliai tausojantys protėvių palikimą žmonės – Dievo dovana kaimui. Adelė Bekešienė pasakoja mielai priėmusi į savo namus pasimelsti norinčius žmones, kai prieš ketverius metus dėl šeimos nelaimės to nebegalėjo daryti Adomaičiai. Dukra Aldona ir anūkė Diana ją paskatino, padėjo tuomet, padeda ir dabar viską parengti, priimti kartais 15 ar daugiau kaimynų. Be to, Adelė yra subūrusi Medžionyse ir Gyvojo Rožinio ratelį bei jam vadovauja. Ir nors tai nėra lengva, bet moteris sako nė karto nesuabejojusi dėl savo pasirinkimo, nes, anot jos, tradicijos turi nenutrūkti, jas reikia tęsti, ypač, kai tam yra ir noras, ir dvasios poreikis. Šį Adelės užmojį perėmė jos dukra Milda, Gegužinėms sukvietusi Pieštuvėnų kaimo žmones.
Ir tapo įprasta kasmet, gegužės mėnesį, matyti vakare į Alyvų gatvę traukiančius žmones. O Marijos šlovei skambanti nuostabi giesmė – tokia ypatingai dosni dovana sielai, kokios už jokius pinigus nenupirksi. Ją gali gauti tik už dyką, tiesiog už atėjimą ir buvimą kartu su tais, kurie šiomis dangaus malonėmis mielai pasidalintų su kiekvienu to norinčiu.
Sigutė Katkauskienė
