• Mero baneris

Nusilenkti Stanislovui Moravskiui

IMGP1196

Liepą kai kurie augalai subrandino sėklas, o kiti tik tik pasiruošę pražysti nuo vasaros kaitros, tarsi apmirę laukia savo eilės…

Danguje – pavieniai debesys it išsilaksčiusios avelės, tartum piemens vėjo varinėjamos po didelį lyg pieva dangų, nenorinčios susiburti visumon. Alsi kaitra ir švelnus vėjelis priminė senovinės vasaros liepą…

Jau dvyliktąjį kartą Birštono viešosios bibliotekos ir kitų organizatorių dėka organizuotas renginys vyko ne Jundeliškėse, buvusiame Paverknių arba Ustronės dvare, bet Nemajūnuose, Šventųjų Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje. Paslaptingoje sakralinėje aplinkoje prisiminti gydytoją, literatą, vieną įžvalgiausių XIX šimtmečio memuaristų Stanislovą Moravskį, pasiklausyti apie jo gyvenimo peripetijas bei kūrybą susirinko tie, kuriems brangi istorija, kurie savo buvimu pagerbė žmogų, žinomą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Dr. R. Griškaitė dovanojo susirinkusiesiems ypatingą progą išgirsti tai, ką Nemajūnų krašte matė ir girdėjo bei suguldė eilutėmis savo knygose S.Moravskis. Ji papasakojo, jog iki smulkiausių detalių savo kūryboje jis vaizdavo to krašto bajorų išvaizdą, elgesio ypatumus. Be to, jis ne vien užuominomis, bet ir šviesiais bei maloniais atsiminimais su mumis dalijasi apie neseniai pastatytą Nemajūnų bažnyčią. Visos detalės pateiktos tik S. Moravskiui būdingu stiliumi, kuomet net menkutės smulkmenos tampa svarbiu liudininku šiandienos mokslo žmonėms.

Nors S. Moravskis pasaulį išvydo Mickūnuose, netoli Vilniaus, bet čia, buvusiame Paverknių arba Ustronės dvare, praleido savo vaikystę ir paskutiniuosius gyvenimo metus. Čia buvo sukurti ir svarbiausi jo literatūriniai tekstai. Ant Verknės krantų, Ustronės dvarelyje, 1853-iųjų spalio 6 dieną jis iškeliavo Anapilin, amžino poilsio atguldamas gražiosiose Nemajūnų kapinaitėse.

Tad drąsiai galima sakyti, jog tarsi atiduodamas pagarbą S. Moravskio atminimui Šventų Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje, Birštono parapijos klebonas, monsinjoras Jonas Dalinevičius laikė Šv. Mišias visiškai ne netikėtai. Jose dalyvavo ne tik kraštiečiai, bet ir visų mylimas rašytojas, mūsų kraštietis Vytautas Bubnys su žmona Elena Kurklietyte. Kaip žinia, nuo pat pirmojo S. Moravskiui skirto vakaro Ustronėje jis ėmė gilintis į jo gyvenimą ir kūrybą, rinko apie jį negausias, bet labai svarbias žinias. Visa tai pasitarnavo knygos „Širdimi regėti“ atsiradimui. Šalia kitų žymių mūsų krašto asmenybių, jis skaitytojus supažindina su S. Moravskio gyvenimu ir kūryba, savo rašytomis eilutėmis taria savo žodį apie žmogų, taip ilgai glūdėjusį nežinomybėje ir taip labai nusipelniusį būti plačiai žinomu.

Daug informacijos ir žinių dr. R. Griškaitė suteikė mums, klausytojams, o aktoriaus, režisieriaus Petro Venslovo skaitomos ištraukos iš S. Moravskio kūrybos privertė per laiko prizmę nusikelti į laikus, kuomet gyvas ir kupinas minčių gyveno mūsų kraštą išgarsinęs žmogus. Kažkuriuo metu P. Venslovo buvo pasakyti žodžiai, kad „Didžiulė laimė – žodį įgarsinti, perteikti, pasidalyti. Tai ne deklamavimas, tai kitoks skaitymas, nes tu negali būti už publiką nei protingesnis, nei talentingesnis, tu turi kažkaip susitikti su žmonėmis egzistenciniame taške, jei jau turime laimę būti kartu šitoje begalybėje atsitiktinumų“ ir tai buvo tikra tiesa.

Tarptautinių konkursų laureatės Joanos Daunytės prakalbintos arfos garsai nukėlė į tolimą, tačiau tikrovišką pasaulį, kuriame po šias apylinkes vaikščiojo S. Morovskis, Ustronės dvarelyje, sėdėdamas prie stalo, rašė visas gyvenimiškas smulkmenas, kurias matė, jautė ir patyrė. Juk tik vienatvėje gimsta tikri kūriniai, ir tai tikrai tiesa, nes tai rodo S. Moravskio kūryba.

Vilija Čiapaitė

Taip pat skaitykite