Nuo Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto paieškos Berlyne iki karališkojo Birštono

Gelbėkit vaikus

 

Surastas Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto originalas, kaip modernios valstybės metrika, duoda pradžią valstybės 100-mečio šventei. Tai svarbu mums visiems, tai ir pasididžiavimas savo valstybe, pasididžiavimas 20-čia signatarų, šimtais mūsų krašto žmonių, kurie tą valstybę kūrė ir gynė, tai jau mūsų dvasios šventė.

Pyksta, nervinasi garbūs profesoriai, kurie per 26 metus niekaip negalėjo iki Berlyne žinomo archyvo nukakti ir į dokumentus pažvelgti. O štai atsirado naujas žmogus ir per pusmetį tikslą pasiekė. Dviejų milijonų Lietuvos žmonių pagarba profesoriui Liudui Mažyliui! Tai ir savotiška ankstesnių metų gyvenimo, o ir požiūrio į istorijos įprasminimą, tiesi kritika: būta daug pozos, tuščiažodžiavimo, bet ne požiūrio gilumo ir aktyvaus veiksmo.

Grįžo į Lietuvą tiesos išsakymo, vertybių perkainojimo metas, turime visi atverti širdis ir sužadinti protus, viską iš naujo peržiūrėti ir pergalvoti, daug giliau ir prasmingiau.

Šįkart apsistosime ties mūsų krašto perlu – Birštonu, istorinės atminties jame įprasminimu. Gilus istorijos ir kurortologijos, didžių XIX–XX amžiaus asmenybių įprasminimas šį perlą darytų dar labiau žėrinčiu ir visiems kelią nušviečiančiu.

Linkęs manyti, kad tuo tikrai nepasinaudojama. Ir šioje gal ir mažytėje, bet svarbioje istorijos įprasminimo plotmėje atsilikimas nuo Druskininkų akivaizdus. Gink Dieve, neneigiu šaunių pasiekimų visose kurorto teikiamose paslaugose, jo išaugusios infrastruktūros ir prasmingos Viešosios bibliotekos bei Kultūros centro darbuotojų, entuziastų, visuomeninių organizacijų ir kt. veiklos. Ir šis nuostabus Dievo dovanotos gamtos kampelis mane veikia ne mažiau kaip kiekvieną birštonietį. Ir meilė Birštonui, dar vaikystėje atsiradusi, yra atvira ir nuoširdi. Todėl ir būsiu atviras.

Istorija – kultūringo miesto apibūdinimas ar tik komercinė reklama?

 Didžiausia bėda prasideda nuo to, kad Birštone ir toliau istorija traktuojama kaip sovietiniais laikais. Ką noriu iš jos išlaušiu, sau tinkamai prikursiu, melą paskleisiu, fantazijas išbursiu…

Pradėkim nuo pagrindinės informacinės magistralės – savivaldybės tinklalapio.

Jau jame taip dažnai traktuojamas karališkumas, kuriamas melu: „Žvėrinčiaus miške aidėjęs Vytauto Didžiojo medžioklės ragas taip kvietė pramogoms to meto Europos karališkas šeimas“ (http://birstonas.lt/savivaldybe/istorija/).

Žinoma, tai ne tik melas, bet ir pigi vakarinė pasakėlė vaikučiams. Ja patikėti – tai reikštų pripažinti, kad Žvėrinčiaus miškas Bieloviežo giria pavirto, o vienas iš tvenkinių – Baltijos jūra arba bent iki Augustavo kanalo išaugo!? O tas melas ar, švelniai tariant, mažylio Karlsono išsigalvojimas iškelia abejones, ar viskas politiniame lygmenyje teisingai išsakoma. Juk ir dabar prisimenam vaikystės laikų, bet labai gilią išmintį: „Jeigu tu meluoji, tai tu…“

Nebuvo čia jokių karališkų Europos šeimų, net ir labai retai tos medžioklės buvo. Jeigu ir buvo, tai nedidelei valdovo aplinkai. Jau tada valdovai nubrėžė dabartinio kurorto sampratą: poilsis be didelių linksmybių, puotavimų, be gausybės svečių, tik sau, sutuoktinei ir vienam kitam šeimos nariui. Ir niekur, net Sarbievijaus poezijoje nerasite triukšmingų Birštono medžioklių aprašymo. Jis tik aprašo karaliaus Vladislovo Vazos, valdžiusio 1632–1648 m., tylią, vienišą medžioklę, veikiau daugiau kaip gėrėjimąsi gamta (https://www.birstonas.mvb.lt/ru/krastotyra/zymus-zmones-apie-birstona/54-krastotyros–zinios/krastotyros–dokumentu-fondas/481-motiejus–kazimieras–sarbievijus).

Valdovai mėgo Trakų, Maišiagalos ir kitas apylinkes. Tas fantazijas mėgstantiems reikėtų tuo plačiau pasidomėti.

Kitas toks sugalvotos fantazijos mitas, kad Birštonas – istorinė jurginų karalystė.

Žinome, kad Stanislovas Moravskis augino Peterburge studijų metu ant palangės jurginų sodinuką. Bet peržiūrėję tūkstančius mūsų krašto dvarų (Jundeliškių (Ustronės), Siponių, Panemunės, Verbyliškių, Jiezno, Punios, Kašonių, Niskadvorčių, Stakliškių) dokumentus išsiaiškinome, kad jurginai čia atsirado tik XIX a. pabaigoje. Ir veikiausiai tam pradžią davė Stakliškių dvarininkai Muravjovai (tik jie niekada neturėjo ryšių su N. Muravjovu-Koriku). Jurginus reikia mėgti, jų šventes organizuoti, tik ne pigiais melo įvaizdžio ryšiais žaisti.

Galiausiai tą pigią primityvoką reklamą apibūdina ir tai, kad praeitais metais per LRT parodytas sukurtas filmas apie Birštoną buvo sukritikuotas ne tik žurnalistų, bet ir intelektualų, kaip nusižengęs elementariai kūrybos dvasiai ir tapęs tik komercijos ir reklamos įrankiu.

Istorinių faktų imitacijos ar kūrybiniai ieškojimai?

Birštone mes matom nuolatinius negiluminius, istorinių faktų pakartojimus. Džiugu, kad nuolat primename, jog Balys Sruoga čia 1945 m. parašė „Dievų mišką“, bet kad jis dar tarpukariu mėgo Birštoną, niekaip nepastebime.

Noriai kalbame, kad čia mėgo kortuoti prezidentienė Z. Smetonienė, bet kad čia dažnai buvodavo Lietuvos kariuomenės generalinio štabo vadovybė, net kariuomenės vadai, kad jie nepaprastai veikė Birštono patriotinę dvasią, nepastebime. Nors neišsaugojome tarpukario karininkų vilos, bet ir tai galėtų sudominti visus mūsų svečius, ir auklėtų ir vietinį jaunimą. Dažnai organizuojame pasikartojančio turinio mažaformates parodas, o apie karininkus, dažnokai buvusius Birštone, niekada.

O krašto savanoriai, ar bent Lietuvos valstybės šimtmečio proga Birštone bus pagerbti? O daugybė gydytojų, kurie čia atnešė ne tik kurortologiją, bet ir tikrąją inteligenciją, suformavo sanitarijos įpročius? Jų per XIX a. antrąją pusę – XX amžių per 60. Ar jų istorinė atmintis nesvarbi mums, ar mes jiems skiriame dėmesį?

Grodeckių šeimos nuotraukų archyvas

Rašėme apie daktarą P. Grodeckį. Varšuvoje dažnai vyksta parodos, kuriose eksponuojamos Grodeckių šeimos nuotraukų kolekcijos, kuriose vaizdai iš XX a. pradžios Birštono parko, gydyklų, „Lidijos“ šaltinio. Jos yra pagamintos iš 1904–1914 metų Pranciškaus Grodeckio celuloidinių negatyvų. Ar bent tų nuotraukų kopijas parvežti į Birštoną nesvarbu?

Varšuvos Nacionalinėje bibliotekoje yra gausi Birštono nuotraukomis kurorto XIX a. pabaigos gydytojo, žinomo Lietuvos fotografo, Vilniaus istoriko ir kraštotyrininko Vladislovo Zahorskio kolekcija. Ar negalima jų kopijų Birštono žmogui pamatyti (keletą nevisiškai vykusiai mūsų nukopijuotų iš internetinės erdvės pateikiame)?

O kiek kitų čia dirbusių gydytojų dokumentų Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos archyvuose? Kiek svarbių Birštono istorinių dokumentų Bialystoko, Varšuvos ir Minsko archyvuose? Jau nekalbu apie Peterburgą. Lauksim 100 metų, kaip ir Vasario 16-osios akto? Galima džiaugtis šaunių Birštono viešosios bibliotekos darbuotojų rakursu į jiems nepriklausiančias sritis, bet ir jie nesuspėja. Kas kaltas, kad taip atsitinka? O jūs paklauskit paskutinių dešimt metų Birštono istorijos. Gal ji atsakys?

Galime savo ekskursijas pavadinti šešiolika Birštono žingsnių, šimtu Birštono pėdų, ar dar kuo nors. Bet gal turime giliau visur įprasminti istoriją, nes Birštoną lankančių žmonių, tarp jų didelis užsieniečių smalsumas, pats ryškiai per dešimtmetį pasikeitęs Birštonas tai įpareigoja. Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto originalo suradimas verčia susimąstyti ir čia, Birštone.

 

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti