•  

     

     

     

„NORIU LIKTI SU JUMIS AMŽINAI….“

A. Micka ruošiasi pranešimui.

Albinui Mickai – 90

„Noriu likti su jumis amžinai …“, – susigraudinęs ištarė Prienų II vidurinės mokyklos direktorius savo kolegoms, jau gulėdamas ligos patale. Beveik visą gyvenimą dirbęs vadovaujantį darbą švietimo srityje, su visais buvo malonus, nuoširdus, paprastas ir pasirengęs kiekvienam padėti.

Albinas Micka gimė 1931 m. balandžio 12 d. Prienų rajone, Pašventupio kaime. Iš penkių augusių vaikų buvo vyriausias. 1938 m. pradėjo mokytis Pakuonio pradinėje mokykloje. Ją baigęs įstojo į Prienų „Žiburio“ gimnaziją. 1950 m. pradėjo studijuoti Vilniaus pedagoginiame universitete matematiką, nes manė, kad jos „niekaip negalima iškraipyti, kaip istorijos“.

Mokytojas yra ta asmenybė, kuri ugdo jaunąją kartą gyvenimui. Jis padeda vaikui pažinti patį save, įsisąmoninti, kas jame vyksta, ko jis nori, ką ir kaip jis daro: kaip mąsto. Nuo kitų profesijų mokytojo profesija skiriasi, be daugelio kitų dalykų, tuo, kad mokytojas pats yra savo darbo įrankis. Pedagoginis auklėjimas sugebėjo jauniems žmonėms įdiegti matematikos pagrindus ir skaitymo įgūdžius, kad jie galėtų atlikti įprastus darbus, kur pakanka beveik vien punktualumo ir paklusnumo.

A. Micka ir mokytojų kolektyvas10 laida išleistuvės abiturientų

Baigęs studijas buvo paskirtas į Klaipėdos rajono Gargždų vidurinę mokyklą matematikos mokytoju.  Po dvejų metų tapo Klaipėdos rajono liaudies švietimo skyriaus inspektoriumi. 1957 m. sugrįžo į Prienus. Dirbo Pakuonio vidurinės mokyklos direktoriumi, Prienų liaudies švietimo inspektoriumi. Visą laiką kritiškai vertino švietimo sistemą, bandė daug ką pakeisti ir dirbdamas švietimo skyriaus vedėju, užtardavo kompartijos persekiojamus mokytojus. Nuo 1979 m. beveik ligi mirties 1994 m. dirbo Prienų II vidurinės mokyklos direktoriumi. Direktoriaudamas svarbiausią dėmesį skyrė ugdymo turiniui, mokytojams ir mokiniams.

A. Micka su mokytojais ekskursijoje Karpatuose

Su džiaugsmu sutiko Atgimimą, įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, bet ilgainiui pradėjo nelankyti Sąjūdžio sueigų. „Jei teisinčiausi, kad laiko neturėjau, – išsisukinėčiau. Atvirai: nejaučiu, kad galiu būti naudingas, o jei domiesi, reikia dirbti…“, – kalbėjo Albinas Micka savo kolegoms.

Prisiminimais apie mokyklos direktorių Albiną Micką paprašėme pasidalinti kartu su juo dirbusius kolegas.

Danutė Radkevičienė: „Atvažiavau į Prienus 1974 m. A. Micka buvo švietimo skyriaus vedėjas. Jisai mane įdarbino. Tuo metu buvo aštuonmetė mokykla. Vėliau išėjus direktoriui Andriuliui, antros vidurinės direktoriumi tapo Albinas Micka. Mano atmintyje jis išliko kaip kultūringas taktiškas, neužgaulus, nepaprastai valingas žmogus. Jis pats labai daug dirbdavo: ryte nueini į darbą – jis sutinka koridoriuje ir sako „laba diena“, reiškia, jis jau būna atėjęs daug anksčiau. Niekada nekeldavo balso prieš mokytoją. Sekdavo švietimo sistemos darbą, kas vyksta respublikoje, labai domėjosi gretutinių mokyklų darbu, lygindavo, kas jam priimtina, pritaikydavo savo darbe. Labai geras oratorius, iškalbus ir turėjo ką pasakyt, domėjosi politiniu gyvenimu, labai gerai žinojo visus įstatymus. Bendraudamas su mokinių tėvais susirinkimų metu atsistodavo ir aiškiai konkrečiai pasakydavo kaip matematikas, kas negerai „nepilstydavo iš A į B“. Mokėjo palaikyti ryšį su šefais (dabar vadinamais rėmėjais), mes labai daug kur važinėdavom mokytojai, mokiniai, ypatingai glaudus ryšys buvo su „Sūduvos“ siuvimo fabriku. Nepasigiriant, tais laikais buvo laikoma, kad Prienų antros vidurinės mokytojų kolektyvas – pats darniausias, ir aš neabejoju, kad tai yra direktoriaus Albino Mickos nuopelnas. Mylėjome ir gerbėme Micką, nuostabus žmogus buvo.“

Irena Vincekienė: „Labai demokratiškas, stengėsi būti visiems dėmesingas nepriklausomai, kokia buvo jo padėtis. Man prisimena toks vaizdas, kad neklaužados vaikai atėję į direktoriaus laidotuves nulenkė jam galvas, parodė pagarbą.  Jis man buvo gana įdomus žmogus. Ir vadovas, ir mokytojas. Reta tokių žmonių“.

Elena Bendinskienė: „Griežtas, teisingas, organizuotas, su humoru. Labai įdomu su juo būdavo kelionėse. Labai daug keliaudavome. Mokėjo vertinti jaunimą, gerbė jaunus specialistus. Sukviesdavo jaunus specialistus ir važiuodavom pasisemti patirties į kitas mokyklas. Gabus kaip vadovas, niekada nekeldavo balso. „Seno sukirpimo“ vadovas, tolerantiškas. Prisiminimai patys geriausi.“

Sakoma, kad geru pedagogu reikia gimti. Mokytojas, stengdamasis pelnyti mokinių meilę, turi žinoti, kad vaikas myli tik tuos, kurie nuoširdžiai, be apsimetinėjimų, myli vaikus. Toks ir buvo šviesaus atminimo mokytojas Albinas Micka.

Rūta Levinskienė

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti