Jiezne susipažinau su Antanu, septintą dešimtį bebaigiančiu balbieriškiečiu. Gana jaunatviškai atrodantis vyriškis ėmė bėdoti, keikti likimą, kuris jam atėjęs su trylikos raidžių pavarde. Vedęs anksti, vos baigęs 11 klasių, susilaukęs dukros. Kita gimusi jau betarnaujant armijoje. Grįžęs iš jos Antanas pasakoja bandęs tęsti šeimyninį gyvenimą, bet žmona pasitaikiusi bloga. Išsiskyrė, žmona augino dukras ir esą neleido tėvui jų lankyti. Jos pačios neseniai susirado tėvą, susipažino, apipirko. Dar bandė Antanas kurti šeimą, bet moterys vis pasitaikydavusios nekokios – išgeriančios, tinginės. Vis dėlto vyriškis prisipažino ir pats nevengiantis taurelės, per ją netekęs ir dalies abiejų kojų pėdų. Grįždamas iš uždarbiavimo ir po to sekusių vaišių, buvo perlytas, o namuose iš karto krito į lovą nei guminių nenusiavęs. Nušalo pėdas. Kaip galima nušalti kojas namuose, po pūkine antklode? Labai paprastai, jei būstas visiškai nešildomas, krosnis ir kaminas sugriuvę jau seniai. Viena bėda – ne bėda: aptemo ir antroji Antano akis. Vaikystėje vieną sakė susižalojęs ir taip netekęs regėjimo, o kita į senatvę atsisakė tarnauti. Keista, tačiau vyriškis skundžiasi nesulaukęs jokios pagalbos iš seniūnijos, esąs vienišas, tik kaimynės kartais iš gailesčio pamaitinamas.
Tai kaip gi Antanas iš Balbieriškio atsidūrė Jiezne, slaugos skyriuje, švarus, pamaitintas, žvalus? Ir dar ne viskas. Poliklinikos vadovas Povilas Rimkus pasakoja, jog ir regėjimą jam pasistengta grąžinti – pakonsultavę Kauno gydytojai pakeitė akies lęšiuką ir dabar Antanas jau gali gana neblogai matyti, nors ir viena akimi. Tačiau apie tai pokalbyje jis visai neužsimena, tik vis bėdoja: vėl reikės grįžti į šaltą būstą, o norėtųsi į globos namus, jei ne Balbieriškyje, tai Prienuose, ir kur dabar jo pensija „einanti“, kaip gyventi tokiam ligotam ir vienišam…
Tačiau yra ir kita šio pasakojimo pusė. Pasak Balbieriškio seniūnijos seniūno pavaduotojos Sigitos Ražanskienės, Antanas – tikras galvos skausmas socialiniams darbuotojams. Žinomos jo bėdos, jo ligos, ir charakteris, deja, gerai pažįstamas. Neapleistas Antanas, stengiamasi juo rūpintis, tik jo norai visai kitokie esantys – kad viskas būtų už dyką, kad socialinė darbuotoja ne tik maisto, bet ir kai ko stipresnio jam pristatytų, o pensiją reikia „tinkamai“, su draugais prie stalo išleisti. Sunkiai vaikštančiam, beveik nematančiam žmogui Socialinių paslaugų centras siūlė savo pagalbą, bet žinia, jog dėl to teks atsisakyti dalies savo pajamų, Antanui esą nepatiko, tad jis raštu atsisakė turėti reikalų su tokia įstaiga. Gyvena Antanas vienas, būste, kuris jau buvo virtęs baisia landyne. Pasak S. Ražanskienės, kol vyriškis Jiezne, seniūnijos iniciatyva iš šio buto buvo išvežta keli vežimai šlamšto, kiek įmanoma, viskas išvalyta, dar bandoma surasti kokių nors baldų, kad Antanas grįžtų į geresnes sąlygas. O kaip jis gyvens toliau – taip, kaip iki šiol, ar priims pagalbą ir pasikeis – priklauso tik nuo jo paties. Juk laisvas, savarankiškas ir protingas žmogus yra, gali pats nuspręsti savo likimą.
Bet vis dėlto… Vienišas, tačiau tikrai ne vienas vyriškis yra, tik pačiam reikia pasistengti suprasti, jog saulelė vakarop ir kaip jaunam jau gyventi neišeis – teks priimti kitų pagalbą, o kartu ir keisti gyvenimą. Ir kur ačiū, Antanai? Juk padeda seniūnija, akių šviesą grąžino jiezniečiai, priglaudę, pamaitinę, aprengę ir sustiprinę. Nepaliks jo vieno žmonės ir toliau, jei… Jei Antanas nevys Dievo į medį.
Gaila, bet Antanas tikrai nesistengia keistis.